Paskelbus, kad šiemet “Eurovizijoje” Lietuvai atstovaus Evelina Sašenko (23), jauna mergina negalėjo sutvardyti ašarų, o pirmas klausimas, išsiveržęs iš jos lūpų: “Ką mes padarėm?!”. “Už laimėjimus visuomet jaučiuosi atsakinga.
Reikia žmonėms tikrumo, nuoširdumo ir nesuvaidintos šypsenos “, – laimėjimo priežastis spėjo solistė.
Koks velnias tave antrą kartą nešė į “Euroviziją”?
Matyt, smalsumas. Per atrankas tikrai negalvojau, važiuosiu ar nevažiuosiu. Nors neslėpsiu – priešingai nei pernai, giliai širdyje vis dėlto norėjau laimėti. Matyt, pagavo azartas. Tačiau laimėjus galva neapsisuko, nešokinėjau iki lubų, nebėgiojau po namus spiegdama.
“Žvaigždžių duetuose” su Jokūbu Bareikiu irgi skinate laurus. Tikėjaisi tokio komisijos ir žiūrovų vertinimo?
Tikrai ne. Tačiau džiugu, kad mano gerbėjų ratas plečiasi. Į televiziją ėjau su tam tikra misija. Norėjau parodyti, kad yra ne tik “balabuškių” muzika. Be to, buvo smalsu pažiūrėti, ar galėsiu ten daryti tai, ką noriu. Kol kas sekasi. Kaip ten sako, jei tavęs nėra televizijoje, tavęs nėra iš viso. Mane kartais stebina, kai klausia: “Iš kur tu tokia talentinga atsiradai?”. Bet palaukit, nuo vaikystės dainuoju, nuolat rengiu koncertus. Tačiau tenka pripažinti, jog televizija – visagalė.
Dainininke svajojai būti nuo mažų dienų?
Oi, visai ne. Tiesiog viskas išėjo natūraliai. Mano šeima daininga, išskyrus mamą. Nesvajojau būti “Superstar”. Dariau tai, kas malonu. O kai suaugi, supranti, kad kelio atgal nėra, nes tam atidavei velniškai daug jėgų.
Brangiausias tavo turtas – balsas. Kaip saugaisi, kad neperšaltum?
Šiltai rengiuosi, geriu daug įvairiausių arbatų. Kai nepadeda, griebiuosi homeopatijos. Būdama vaikas labai daug sirgdavau. Anuomet, kai tik sunegaluodavai, iš karto skirdavo antibiotikų. Viso to pasekmė – skrandžio problemos. Dabar požiūris į gydymą pasikeitė. Yra gi įvairiausių kompresų, arbatų ir panašiai. Kam save nuodyti? Nors anksčiau, kol neišbandžiau, homeopatija man keldavo juoką. O dabar galiu pasakyti – ji tikrai veikia. Dėl skrandžio bėdų stengiuosi ir maitintis sveikai. Bet sunku prisilaikyti, kai nuolatos turi valgyti kavinėse. Būna, kad žiauriai norisi to nesveiko maisto: picos ir panašių dalykų. Tiesa, nepuolu skaityti ir kiekvienos etiketės, kiek kokių E ten yra. Apskritai manau, kad visas dabar kilęs “šaršalas” dėl maisto yra tik kieno nors užpirkta kampanija.
Scenos žmonės turi labai rūpintis savo kūno linijomis. Kokių priemonių griebiesi tu?
Man tai – skaudi tema. Su savo kūnu kovoju nuolat. Buvo laikas, kai valgiau viską, ką panorėdavau, visai nesusimąstydama apie pasekmes. Rezultatas – priaugti kilogramai, kuriais žiauriai sunku atsikratyti. Atrodo viską darau, lieju devynis prakaitus sporto klube, o rezultato kaip nematyt, taip nematyt. Kai pamatau save per “teliką”, verkti norisi. Atrodo net veidas trigubai didesnis. Esu tokia nepatenkinta savo kūnu, kad net ryžčiausi chirurginiams pakoregavimams. Tiesa, pastaruoju metu išbandžiau specialius masažus ir po truputį jaučiu, kaip jis mažėja, tačiau kol pasieksiu norimo rezultato, turbūt numirsiu. (juokiasi)
Vis pasigirsta kalbų, kad viena ar kita žvaigždė kraunasi lagaminus ir bėga laimės ieškoti į užsienį. Ar tau nekyla tokių minčių?
Neslėpsiu, svarstymų tikrai yra. Nežinau, kodėl, bet užsienyje jaučiuosi puikiai. Labai mėgstu keliauti, pabėgti nuo to, kas čia vyksta. Jei gaučiau rimtą pasiūlymą siekti karjeros svetur, turbūt net nedvejodama sutikčiau.
Daugeliui kyla klausimas, kodėl simpatiška mergina viešumoje vis pasirodo be antrosios pusės. Kaip gi širdies reikalai?
Kaip sakoma, jei internete nieko neparašyta, taip ir yra. Gerbėjų, be abejo, yra – neužtektų net rankų pirštų suskaičiuoti, bet to vienintelio, deja… Šiai situacijai turiu pasiteisinimą: neturiu laiko. Banalu, bet kas belieka. Žinoma, jei sutikčiau savo antrąją puselę, tikrai atrasčiau jam laiko. Tik kol kas nesutikau tokio supratingo ir mylinčio ne tik mane, bet ir mano darbą. Meilei koją kiša karjera.
Kartais atrodo, kad lengviausia būtų, jei mylimasis užsiimtų tokia pačia veikla. Būtų lengviau suprasti, kai iš po koncertų grįžti vidurnaktį, kartais dirbi kone visą parą. Šiuo metu mano antroji pusė – muzika.
Nekilo noras tokiai meilei prieš nosį trenkti durimis?
Žinoma, kad buvo. Ir ne kartą. Tokios mintys apsėda, kai esu pervargusi. Galvoju – gana, nebenoriu. Bet dvi dienas išsimiegu ir viskas gerai. Gerai pagalvojus net neįsivaizduoju, ką kita galėčiau daryti. Ir tai baisiausia. Matyt, dabar taip turi būti. Per ilgai to siekiau. Esu darboholikė, sąmoningai tam pasišvenčiau.
.jpg){kind=small}
