Laikas.lt
Pastaraisiais metais kopiančiųjų į pasaulio viršukalnę Everestą tiek daug, kad ant kalno susidaro alpinistų spūstys, keliančios didžiulį pavojų tiek patyrusiems alpinistams, tiek ir naujokams.
„Kai gegužės 25 d. užkopiau į aukščiausią tašką, ten buvo tokia grūstis, kad neradau vietos atsistoti. O žemiau prie Hilario laipto driekėsi tokios ilgos eilės, kad kai kurie į viršų lipantys žmonės pralaukė ilgiau kaip dvi valandas drebėdami ir netekdami jėgų – net kai oras buvo puikus. Jei tokias kopiančiųjų minias užkluptų pūga, kaip yra nutikę 1996 m., žuvusiųjų skaičius tikriausiai būtų sukrečiantis“, – žurnalo „National Geographic Lietuva“ birželio mėnesio numeryje pasakoja žurnalistas Mark Jenkins.
Dėl geresnės alpinistų naudojamos technikos, tikslesnių orų prognozių, atsainaus reguliavimo ir komercinių ekspedicijų su vedliais suklestėjimo, per pastaruosius du dešimtmečius Everestas tapo gerokai lengviau prieinamas. 1963 m. viršūnę pasiekė tik šeši žmonės, o vien 2012-ųjų pavasarį – per 500 alpinistų.
Apie 90 proc. kopiančiųjų šiandien naudojasi vedlių paslaugomis ir daugelis jų, kaip pastebi patyrę alpinistai, neturi nė pagrindinių alpinizmo įgūdžių. Sumokėję 30–120 tūkst. dolerių jų beatodairiškai tikisi pasiekti Everesto viršūnę.
Manoma, kad pastaruoju metu daug žmonių ant Everesto žuvo vien dėl nepatyrimo. Nepakankamai treniravęsi dideliame aukštyje, kai kurie alpinistai nepajėgia įvertinti savo ištvermės ir nesuvokia, kada reikia apsigręžti ir pasukti atgal.
„Įsirėmę vienas į kitą 8230 m aukštyje buvome priversti judėti tokiu pat greičiu kaip visi kiti, nepaisydami savo jėgos ir galimybių. […] Virš manęs lėtai judėjo per šimtą alpinistų. Vienoje uolėtoje dalyje bent 20 žmonių buvo prisirišę prie vienintelės nutriušusios virvės, prilaikomos vienui vieno į ledą įkalto gerokai nulinkusio kuoliuko. Jei kuoliukas išlėktų, virvė ar karabinas nuo dviejų dešimčių krentančių alpinistų svorio pokštelėję nutrūktų ir jie visi kūliais nusiristų į mirtį“, – rašo M. Jenkins.
Susidūrę su tokiais ar panašiais vaizdais ir išgyvenimais, patyrę alpinistai neretai atsisega virves ir, pasukę į atvirą ledyną, ima kopti vieni. Pasak jų, patyrusiems alpinistams taip yra saugiau.
Kaip grūsčių ant kalno kaltininkės, įvardijamos kelios priežastys. Bene svarbiausia – padidėjęs vedlių skaičius ir geresnė įranga. Be to, išpopuliarėjus kopimui su vedliais, dažniausiai į kalną lipama tik dviem maršrutais: vienu iš Nepalo, kitu iš Kinijos. Ne paskutinėje vietoje ir orų prognozės. Dėl tikslesnių orų prognozių, alpinistai kasmet žygį planuoja per tas pačias kelias dienas.
Everestas visada buvo trofėjus, tačiau dabar, kai viršūnę yra pasiekę beveik 4 tūkst. žmonių, šis žygis nebėra toks reikšmingas, koks buvo prieš pusę amžiaus. Ir, visgi, nepaisant visų ant kalno kylančių problemų, Everestas išlieka išskirtinis.
Daugiau šiandienio kopimo į Everestą detalių ir išgyvenimų bei pasiūlymų, kaip įvesti tvarką pasaulio viršūnėje, žurnalo „National Geographic Lietuva“ birželio mėnesio numeryje.
