Okinavos šimtamečių ir kitų Japonijos regionų ilgaamžiškumo mityba dažnai siejama su fermentuotais produktais, o ypatingą vietą joje užima umeboši. Jie neretai vadinami „šarminančio maisto karaliumi“ – teigiama, kad padeda palaikyti organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Japonijoje šimtamečiai umeboši valgo beveik kasdien, tikėdami, kad viena „morelė“ per dieną geriausiai saugo nuo nuovargio ir infekcijų.
Umeboši gaminami iš Prunus ume vaisių (dažnai klaidingai vadinamų slyvomis, nors savo savybėmis jie artimesni abrikosams). Šie vaisiai rauginami druskoje, dažniausiai pridedant šiso (pachnotkės) lapų – būtent jie suteikia būdingą rausvą ar raudoną atspalvį. Fermentacija suformuoja intensyvų sūrų ir rūgštų skonį, kuris pirmą kartą ragaujantiems gali pasirodyti netikėtas.
Dėl didesnio citrinos rūgšties kiekio umeboši siejami su virškinimo gerinimu ir greitesne organizmo regeneracija po fizinio krūvio. Taip pat teigiama, kad rūgštys gali padėti geriau įsisavinti iš kitų patiekalų gaunamus mineralus, pavyzdžiui, kalcį ar magnį. Be to, šie vaisiai siejami su greitesniu pieno rūgšties skaidymu raumenyse – dėl to Japonijoje jie dažnai pasirenkami po fiziškai sunkios dienos.
Dėl labai stipraus aromato umeboši retai valgomi kaip atskiras užkandis didesniais kiekiais – dažniausiai jie naudojami kaip ryškaus skonio priedas.
Klasikinis patiekimo būdas – vieną umeboši uždėti ant dubenėlio baltų ryžių (vadinamasis Hinomaru bento, primenantis Japonijos vėliavą). Fermentuotas vaisius taip pat dedamas į onigiri – ryžių trikampius, apvyniotus nori dumbliais. Sutrintas umeboši minkštimas tinka padažams: gali pakeisti druską ir actą salotų užpiluose. Japonijoje populiaru umeboši užpilti karštu vandeniu arba banča arbata – taip mėginama palengvinti skrandžio negalavimus.
Tradicinis umeboši paruošimas trunka kelias savaites ir reikalauja šviežių ume vaisių, kurių Lietuvoje rasti sudėtinga. Visgi galima pasigaminti vietinę versiją iš kietų, neprinokusių abrikosų arba mažų alyčų slyvų.
Vietiniai vaisiai paprastai būna gerokai saldesni, todėl, norint išvengti alkoholinės (vietoj pieno rūgšties) fermentacijos, būtina itin tiksliai laikytis druskos kiekio. Druska turėtų sudaryti ne mažiau kaip 15 proc. vaisių svorio. Taip pat svarbus džiovinimas saulėje – jis reikalingas, kad susiformuotų būdinga tekstūra ir susikoncentruotų rūgštys. Praleidus šį etapą, gausite tiesiog sūrius abrikosus sūryme, o ne umeboši.
Po maždaug 2–3 savaičių rauginimo vaisiai išimami ir 3 dienas džiovinami saulėje, kol susiraukšlėja. Tuomet džiovinti vaisiai sudedami atgal į stiklainį su sūrymu ir laikomi tamsioje vietoje. Tinkamai paruošti umeboši gali būti laikomi daugelį metų, o laikui bėgant jų skonis tampa švelnesnis.
