Lapė
Nuotr.: Laimonas Paulauskas, Audrius Jakimavičius
Karklės festivalį, šį savaitgalį padrebinusį Lietuvos pajūrio ruoželį, vienareikšmiškai galime vadinti festivalių sezono uždarymo renginiu. Etatiniai festų lankytojai dabar jau ramiai gali padėti palapines ir miegmaišius į tamsius kambariukus, nusikarpyti nuo riešų įėjimo juosteles ir grįžti į darbo vietas ar universitetų auditorijas. Su giliu liūdesiu konstatuojam faktą – vasara į pabaigą.
Šiais metais „Karklė“ ir vėl turėjo tobulą vietą, gerą orą, masę atsipalaidavusių, draugiškai nusiteikusių žmonių ir daug gyvos neįpareigojančios muzikos. Taigi visi susirinkę gavo tai, kas buvo pažadėta festivalio šūkiu: MEILĖ, TAIKA, MUZIKA.
Muzikinė dalis, panašu, sudėliota, siekiant pritraukti kiek įmanoma platesnę auditoriją, kas turi savų pliusų – visada gali rasti sceną, kur groja kažkas įdomesnio, ir minusų – festivalis neturi savo išskirtinio veido. Tauta dar mena laikus, kai visa Lietuva rinkdavosi Varniuose vieną kartą per metus nepaisant to, kad bliuzą ir teklausydavo tą vieną savaitgalį. Bet tu visada žinai, ko ten gali tikėtis. Po natūralios festivalių kultūros evoliucijos šiandien jų turim tiek, kad nuvažiuoti į visus fiziškai nebėra galių, tad reikia rinktis. „Karklę“ šiais metais reikėjo rinktis dėl „Mumiy Troll“, nes jie neatvažiuoja į Lietuvą taip dažnai, kaip norėtųsi, „Keistuolių“ teatro, nes jų koncertas buvo jaukiausias ir linksmiausias, dėl „Skylės“, nes jie nuoširdžiausi, dėl Leono ir Jazzu, nes jie visada geri, dėl A. Mamontovo ir M. Mikutavičiaus, nes kieno, kieno, o jų dainų žodžius tikrai žino visi ir per jų koncertus būti bandos dalimi netgi malonu. Naktimis verta dėmesio buvo „Jager“ palapinė, bet į ją ne visada tilpo visi norintys patekti, o per festivalį kažkaip net nepatogu trintis eilėje. Norisi laisvės ir pramogų. O jų netrūko nei dienos, nei nakties metu. Nuo gatvės krepšinio, šokių pamokėlių iki laikinų tatuiruočių ir t. t.
 |
 |
Paminėti būtina Lino Kutavičiaus šviesos instaliacijas „Akis“, visas tris dienas ir ypač naktis „stebėjusias“ susirinkusius. Saurono „Akys“ per plauką artino „Karklę“ prie dekoratyvesnių festivalių kaip „Yaga“, „Tundra“, bet „Sel“, kaip pagrindinės festivalio grupės pasirinkimas, bylojo, kad paskutinio vasaros renginio po atviru dangum koncepcija (arba jos nebuvimas) absoliučiai kitokia.
Nepaneigsim fakto, kad būtent „Sel“ ištraukė visus iš palapinių. Net ir tuos, kurie paprastai retai nueina iki kurios nors scenos. Tik to tokio šou, kurį lyg ir žadėjo amžius besitęsęs sound check‘as dienos metu ir kažkur, kažkada girdėtos reklamos apie šou, kokio dar nebuvo, kaip tai išvysti ir neteko.
Užtai rytais akivaizdžiai pasimatydavo lietuvių festivaliautojų kultūra, pažymėta kalnais šiukšlių, tarp kurių ir buvo praleistos visos trys dienos. Nes kai kam iki šiukšlių konteinerio nueiti dar sunkiau nei iki scenos. Pagarba ir užuojauta savanoriams, kuriems teks visa tai iškuopti.
Sekmadienį beveik visas festivalis persikėlė į paplūdimį. Smėliukas buvo padengtas besiilsinčiais kūnais. Kažkas dalinosi įspūdžiais, tęsė pradėtas pažintis ir peržiūrinėjo per tris dienas padarytas nuotraukas išmaniuosiuose telefonuose. Scenose vis dar kažkas vyko, bet niekas nebesekė programos. Norėjosi, kad savaitgalis dar nesibaigtų, bet deja. Tai kur pirmiausia pasimatom kitais metais?
