Laikas.lt
Nuotraukoje – Viktoras Kosakovkis
Vertinantys susitikimus su išskirtiniais kino kūrėjais, savo kalendoriuje turėtų ryškiai pasižymėti rugsėjo 20-22 dienas. Šiomis dienomis Vilniuje viešės Viktoras Kosakovskis, vienas savičiausių ir įdomiausių dokumentinio kino kūrėjų. Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) rengėjai ilgus metus kalbino režisierių atvykti į Vilnių ir pristatyti savo filmų retrospektyvą. Galiausiai jiems pavyko.
„Susitikimas su Viktoru Kosakovskiu – be galo reta ir unikali proga. Kiekvienam festivaliui yra milžiniška garbė sulaukti šio svečio ir pristatyti jo filmų retrospektyvą. Mums ši viešnagė itin svarbi: VDFF žiūrovų laukia ne tik susitikimai su V. Kosakovskiu prieš ir po seansų, bet ir kūrybinės kino dirbtuvės, skirtos visiems besidomintiems dokumentiniu autoriniu kinu“, – sakė V. Levickaitė, VDFF rengiančio „Skalvijos“ kino centro direktorė.
Nuo 1989 m. kuriančio V. Kosakovskio retrospektyvą jau yra surengęs ne vienas tarptautinis kino festivalis ar garsus muziejus. Tarp pastarųjų – Niujorko Moderniojo meno muziejus, Žoržo Pompidu centras Paryžiuje. Pasaulinę šlovę jam pelnė filmas „Belovai“ (1993), įvertintas daugeliu apdovanojimų; olandų kino kritikai šį filmą paskelbė vienu geriausių XX a. kino dokumentikos darbų.
Nekasdienišką, atsitiktinumų ir lemtingų sutapimų kupiną pasaulį VDFF žiūrovams atvers garsaus rusų režisieriaus retrospektyva iš 7 filmų. Išskirtiniu autoriniu braižu pasižymintis kūrėjas stebina, glumina, juokina, kartais užklumpa netikėtai, o kartais padeda įsižiūrėti ir pastebėti. Jis domisi, kas sieja žmones, gyvenančius priešingose žemės rutulio pusėse („Tegyvuoja antipodai!“, 2011), aiškinasi, kaip pasisuko likimai tų, kurie gimė tą pačią dieną, tame pačiame mieste, kaip ir jis pats („Trečiadienis 1961.07.19“, 1997), ištisus metus pro langą stebi, kas vyksta kieme („Tishe!“, 2002), fiksuoja visą gamą reakcijų ir emocijų – nuo draugiškumo ir noro pasidalinti iki pasipiktinimo ir ašarų, – pirmą kartą susidūrus su tuo kitu savimi veidrodyje („Šventa“, 2005). Akylus V. Kosakovskio žvilgsnis pastebi universalią, laiko tėkmę pranokstančią meilę („Aš Jus mylėjau“, 2001), lipdo tragišką, šiurkštų vienos Rusijos šeimos portretą („Belovai“, 1993), susiduria su rusų religijos filosofu ir mąstytoju A. F. Losevu („Losevas“, 1989).
Daugiau nei šimtą laimėjimų įvairiuose festivaliuose pelnęs V. Kosakovskis tikina turįs tik vieną kriterijų, kuris padeda jam atskirti gerą dokumentinį filmą nuo prasto.
„Jei herojus kalba tai, ką jis jau žinojo, – režisierius blogas. Jei herojus kartoja tai, kas buvo apgalvota, – režisierius blogas. Bet jei herojus elgiasi taip, kaip nesitikėjo nei režisierius, nei jis pats, – vadinasi, režisierius geras. Jei herojus pasisuko į dešinę ten, kur visą gyvenimą pasisukdavo į kairę, – įrodo esant gerą režisierių, ir filmas tokiu atveju pavyks. Žmogus įdomus tada, kai tampa savimi, tada, kai gyvena, o ne atsikartoja“, – viename interviu Sankt Peterburgo žurnalui „Seans“ sakė režisierius.
Taiklūs V. Kosakovskio pastebėjimai, jam atsivėrusios dokumentinio kino paslaptys ir patirtys laukia tų, kurie rugsėjo 22 d., šeštadienį, 11 val. užsuks į „Skalvijos“ kino centrą. Čia V. Kosakovskis atskleis autorinės dokumentikos aspektus, dalinsis kūrybine patirtimi ir atsakys į klausimus tų, kurie domisi, ieško ir nebijo klausti. Šis susitikimas yra atviras visiems (vyks anglų kalba).
