Karo griuvėsiai Ukrainoje, daugybė nužudytų civilių ir sugriauti miestai dar neišblėso iš pasaulio atminties, tačiau jau pasigirdo FIFA vadovybės raginimai „grįžti į normalumą“. Kai FIFA prezidentas Gianni Infantino svarsto galimybę reintegruoti Rusiją į tarptautinį futbolą, neišvengiamai kyla klausimas, ar sporto pasaulio viršūnėje yra pagrindinis moralinis kompasas.
Viešas pareiškimas neskatinti neapykantos yra ypač ciniškas, juolab kai viešai kalbama apie valstybę, kuri pradėjo plataus masto karinę agresiją ir jos nesustabdė.
Šie pareiškimai ne tik įžeidžia karo aukas, bet ir siunčia pavojingą žinią apie tikrąjį tarptautinių organizacijų pozicijų vertinimą pasaulio viešajai nuomonei. Tuomet lieka stebėti, kaip sportas vėl pateikiamas kaip atsietas nuo realybės, nors futbolas ir kitos masinės sporto šakos jau seniai tapo virusinėmis kaip priemonė siekti politinės galios ir įtakos.
Nepatogus draudimas, kuris staiga tapo nedėkingas
Faktas, kad FIFA 2022 metais pašalino Rusiją iš pasaulio futbolo turnyrų, buvo galbūt akivaizdžiausias moralinis ženklas sporto pasaulyje. Tai įrodė, kad agresija ir grubūs tarptautinės teisės taisyklių pažeidimai turi pasekmių ne tik ekonomikai ir diplomatijai, bet ir simbolinėms sritims, tokioms kaip sportas apskritai.
Tačiau dabar yra spaudimas įrodyti, kad draudimai tik didina neapykantą. Toks argumentas gali skambėti kaip pavargęs pasiteisinimas, kai iš tiesų kalbama apie norą grįžti prie patogios tylos. Draudimas nėra kerštas. Tai yra pozicija.
Ir atsisakyti pozicijos kare nėra neutralumas. Tai yra silpnumas. Ypač painu, kad nuo 2023 metų tyliai leista grįžti Rusijos jaunimo komandoms. Tai yra laipsniškas, tyčinis bandymas normalizuoti tai, kas neturėtų būti normalizuota.
Ciniškas vaikų ir taikos kalbų naudojimas
Kai G. Infantino kalba apie berniukus ir mergaites iš Rusijos, sunku atsikratyti jausmo, kad vaikai tampa patogiu mažyčiu skydu šioje pusėje. Ir taip, vaikai, kurie sportuoja, nėra atsakingi už savo valstybės veiksmus.
Ukrainos vaikai praranda savo namus, galimybę treniruotis ir dažnai savo gyvybes, tačiau tuo pačiu metu – tai yra didelės galios ir didelio blogio istorija, kuri palieka pasaulio vaikų kartas be nieko teigiamo.
Ar tai tikrai gera žinia, kai agresoriaus valstybė grąžinama į tarptautinę areną, iš tikrųjų nepakeitus savo veiksmų? Tokia žinia yra labiau antausis tiems, kurie ir toliau gyvena karo realybėje. Pokalbiai apie taiką, nekreipiant dėmesio į tai, kodėl draudimas buvo įvestas iš pradžių, yra tušti ir veidmainiški.
Neįprasti ryšiai ir nepageidaujami sutapimai
Taip pat sunku nepastebėti, kaip FIFA prezidento pozicija keistai atspindi jo artimus ryšius su JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Taikos premijos, biuras „Trump Tower“ pastate, Ivankos Trump paskyrimas į valdybą.
Visa tai suteikia įspūdį, kad futbolo sprendimai vis labiau matomi kaip tam tikras politikos ir asmeninio lojalumo tinklas. Ir kai sporto organizacija pradeda flirtuoti su valdžia, pinigais, simbolinėmis premijomis, jos veiksmai nebėra principo ar vertės, o poveikio. Galite stebėtis, kodėl FIFA net rūpi, kai kalbama apie taiką.
Sportas be stuburo buvo farsas
Sportas dažnai pristatomas kaip jėga, sujungianti mus. Bet jei jis nėra tinkamai vertinamas, tai tiesiog naujausia sąlygų rinkinys, primestas silpnesniems. Jei agresija neturi ilgalaikio poveikio, ji yra toleruojama.
Kadangi draudimai yra laikini, o jei jie yra nepatogūs, jie praranda savo svarbą. Ir jūs tampate pasibjaurėjęs tuo, kad ši aukšta moralinė retorika naudojama pateisinti patogų užmarštį.
Futbolas gali suvienyti, bet ne ant dvigubų standartų pagrindo. Ir kol karas tęsiasi, diskursas apie Rusijos sugrįžimą į tarptautinį futbolą neskamba kaip taikos siekis, o labiau kaip atviras moralinis išsekimas. Ir tai dabar skaudina labiausiai.
