Idėja šauti ginklą kosmose skamba kaip iš fantastikos filmų, tačiau teoriškai tai įmanoma. Nors kosmoso tyrėjai daugelį metų ieškojo atsakymų į klausimus, kaip įprasti Žemėje procesai veiktų už atmosferos ribų, tokia tema dažniausiai buvo paliekama nuošalyje. Visgi klausimas įdomus, ar ginklas iššautų ten, kur nėra oro, ir kas nutiktų paleistai kulkai.
Kosmoso programos jau tyrė, ar užaugintume augalus, kaip keistųsi raumenys ilgoje kelionėje, ar astronautai kada nors galėtų išsiskalbti drabužius. Tačiau ginklų naudojimas kosmose iki šiol buvo nagrinėtas retai.
Pasak mokslininkų, šūvis kosmose teoriškai įvyktų be problemų. Ginklui nereikia aplinkos deguonies, nes šovinyje jau yra uždarytas oksiduojantis junginys, leidžiantis uždegti paraką. Kulka į vamzdį įstumta spyruoklės, tad tam taip pat nereikia gravitacijos. Taigi vakuumas pats savaime šūvio nesustabdytų.
Pagrindinės kliūtys slypi ne gravitacijoje, o ekstremaliose temperatūrose. Kosmose labai karšta arba labai šalta. Jei ginklas įkaistų per stipriai, jis galėtų sugesti, o esant dideliam šalčiui, užtaiso kapsulė galėtų nesuveikti. Be to, metalinės dalys šaltyje praranda tvirtumą, todėl gali užstrigti.
Kuo skirtųsi šūvis Žemėje ir kosmose
Žemėje kulka skrenda tol, kol ją pradeda veikti gravitacija, dažniausiai apie pustrečios kilometro, priklausomai nuo kalibro. Kosmose situacija visai kitokia, ten nėra oro pasipriešinimo ar gravitacijos, kuri reikšmingai paveiktų trajektoriją, todėl kulka galėtų skrieti be galo, kol atsitrenktų į kliūtį, pavyzdžiui, asteroidą ar kitą kosminį objektą.
Kita svarbi aplinkybė yra atatranka. Žemėje ją sugeria mūsų kūnas ir stabiliai ant žemės pastatytos kojos. Kosmose, kur nėra atramos, šaulys po šūvio imtų judėti priešinga kryptimi. Tai nebūtų greitas judėjimas, galbūt net lėtesnis nei žmogaus ėjimas, tačiau astronautas vis tiek pradėtų slinkti atgal. Sustabdyti jį galėtų tik priešpriešinė jėga, pavyzdžiui, reaktyviniai manevravimo įrenginiai ar atsitrenkimas į erdvėlaivio sieną.
Istoriniai bandymai su ginklais kosmose
NASA niekada nebandė šaudyti kosmose, tačiau sovietai tokių eksperimentų ėmėsi. Septintajame dešimtmetyje, Šaltojo karo įkarštyje, Sovietų Sąjunga baiminosi, kad jų palydovai gali tapti priešo taikiniais. 1975 metais kosminė stotis „Saliut-3“ buvo aprūpinta greito šaudymo patranka „R-23M“. Šaudymo bandymas buvo atliktas stoties deorbitavimo metu, jau po įgulos išvykimo. Teigiama, kad buvo paleista 20 sviedinių, kurie galiausiai sudegė atmosferoje.
Tai išliko vieninteliu patvirtintu atveju, kai kosmose buvo iššautas tikras ginklas. Vis dėlto tai nebuvo vieninteliai ginklai, patekę į kosmosą. Sovietų kosmonautai turėjo specialius trigalvius šautuvus kaip avarinės įrangos dalį. Jie buvo skirti ne kovai kosmose, o apsigynimui, jei nusileidus kapsulei tektų laukti pagalbos pavojingoje vietovėje, kur gali užpulti laukiniai gyvūnai.
Nors ginklo šūvis kosmose atrodo įmanomas, realybėje tokia situacija greičiausiai keltų daugiau pavojų nei naudos. Pavojingos atatrankos, nekontroliuojamai skriejanti kulka ir ginklo gedimo rizika dėl temperatūros svyravimų daro šį veiksmą labai rizikingą. Vis dėlto toks scenarijus padeda geriau suprasti fizikos dėsnius už Žemės ribų ir primena, kad net paprasti veiksmai gali tapti sudėtingi, kai nėra atmosferos ir gravitacijos.
