Fotografas Marius Domkus: „Viską, ką gali įsivaizduoti – gali ir pasiekti“ (interviu, foto)

Prieš stojant į Birmingham Institute of Art and Design pakankamai neilgai užsiiminėjai fotografija…. Kas pastūmėjo pasprukti iš Lietuvos ir savo jėgas išbandyti svetimoje šalyje?

Užsispyrimas bei noras įgyti patirties, nes Lietuvoje savęs neįsivaizdavau. Norėjau pabėgti, patirti bei išgyventi. Kuo daugiau – tuo labiau jaučiu gyvenimą ir labai nemėgstu monotonijos, pastovumo. Be kita ko, kaip minėjau, didelį postūmį padarė mano paties užsispyrimas. Tikiu, kad viską, ką gali įsivaizduoti – gali ir pasiekti. Tik bėda, kad tam suvokti prireikia daug drąsos ir tikėjimo.
 

Kokios drąsos ir tikėjimo?

Man reikėjo daug drąsos, kad visiškai tikėčiau jog tai, ko noriu yra įmanoma. Taip pat reikėjo drąsos, kad suvokčiau, jog, kad ir kiek gerų bei talentingų fotografų yra aplink mane, tai nereiškia, kad aš negaliu būti vienas iš jų. Visada norėjau kitus įkvėpti ir skatinti daryti tai, dėl ko dažnas nėra visiškai įsitikinęs.
 

 

Tavo nuotraukos – daugiausiai portretai. Kodėl būtent jie? Kokius kriterijus turi atitikti fotografuojamas žmogus?

Kaskart dirbdamas su portretais susiduriu su įvairiais iššūkiais. Fotografuodamas portretą turiu susikalbėti ne tik su sėdinčiuoju prieš mane, bet ir su savimi. Tenka sustoti ir daug ką gerai apmąstyti. Giliai įkvėpti ir bandyti perteikti tai, ką matai pasąmonėje. Tai mane įkvepia ir net jaudina. Padirbęs su žmonėmis visada lieku kažkuo papildytas bei nustebintas, o portretuose sugebu rasti tą neišblėstančią energiją, kuri vis kelia naujus iššūkius.

Kai fotografuojamas portretas, sėdintysis nepozuoja. Manau, jog tai tiesiog neįmanoma. Kiekvienas portretas turi skleisti tylą bei jaudulį, kuris giliai užslėptas kiekvieno viduje. Tai ir yra, ko aš noriu iš asmens, kurį fotografuoju.
 

 

Koks veido bruožas Tau svarbiausias?

Kaip bebūtų akys visada yra svarbiausia. Tai lyg taškas baltame popieriaus lape, kurį žiūrovas pastebi pirmiausiai. Jei fotografuoju portretą, kuriame akys užmerktos arba jų tiesiog nesimato – vaidmenį atlieka kaklas.
 

Taip pat tavo nuotraukose daugybė nuogo kūno. Kuo būtent jis tave traukia tokioms fotografijoms?

„Nudes” aš taip pat priskiriu prie portretų. Tai lyg visai kita kalba parašytas tekstas apie tą patį.
 

 

Tačiau ar nebuvo baimės, kad tavęs nesupras? Kaip kilo mintis fotografuoti nuogus asmenis?

Nebijau būti nesuprastas. Manau, jog baimė daug kam ir pakiša koja, nes nuolat yra galvojama apie kitų nuomones. Manau, reikia tiesiog daryti tai, kas tau atrodo teisinga. Unikalumas gimsta iš asmenybės, o ne iš aplinkos. Mane žavėjo kitų fotografų nudes darbai ir visada tai norėjau išbandyti.
 

Fotografuoji ne tik skaitmeniniais fotoaparatais, bet ir poloroidu. Kurios fotografijos Tau pačiam mielesnės ir priimtinesnės? Kodėl?

Šiuo metu fotografuoju su skaitmeniniais bei juostiniais fotoaparatais, prie kurių priskiriami ir polaroidai. Kaip bebūtų, fotoaparatas – tai tik mano darbo įrankis. Manau verta pastebėti, kad skaitmeninis šių dienų pasaulis iš fotografijos atima mąstymo procesą bei dalį tikrųjų vertybių. Fotografuodamas su polaroidu tu privalai sustoti, neskubėti ir viską gerai apgalvoti. Kiekvienas kadras įgauna savo vertę ir pats nuotraukos atlikimo procesas verčia tave mąstyti. Polaroiduose, kaip kad skaitmeniniuose fotoaparatuose, nėra „auto mode”, todėl viskas turi būti apgalvota ir savo vietoje. Tada nuspaudi mygtuką, ištrauki negatyvą ir lauki, kol nuotrauka išsiryškins. Po poros minučių nuplėši apsauginę plėvelę ir nuotrauka baigta. Ir tik viena, o ne dvidešimt, kurias per tą laiką būtum spėjęs padaryti skaitmeniniu būdu. Tai lyg mano asmeninė fotografijos magiškoji priklausomybė.
 

 

Visi nuolat klausinėja, kas įkvepia menininkus… Atvirkščiai, kas tavęs neįkvepia ir manai, kad niekada neįkvėps? Prie kokios fotografijos linksta tavo širdis?

Turbūt vienintelis dalykas, kuris manęs neįkvepia yra atmestinis žmonių požiūris į jų pačių gyvenimą bei ateitį. Yra du žmonių tipai: yra tie, kurie turi savo tikslus bei svajones, ir juos įgyvendina ir yra tie, kurie nėra apie tai net pagalvoję arba jau yra praradę tikėjimą net nepabandę kažko išties pakeisti. Bendraujant su žmonėmis tu gali aiškiai tai matyti ir semtis iš jų įkvėpimo arba būti eilinio pesimistinio požiūrio auka.
Tik pradėjus studijuoti antrus metus man buvo privaloma pasirinkti fotografijos kryptį, į kurią turėsiu susikoncentruoti. Pasirinkau madą bei portretus. Net pačiam įdomu, ties kur mano mintys links dar kitų metų pradžioje, kai bus privalomas mano baigiamasis studijų projektas.
 

Įsimintiniausia akimirka iš fotosesijos?

Sunku yra išskirti kažką konkretaus. Kiekviena fotosesija man įsimintina ir apie kiekvieną pagalvoju, vis bėgant laikui.
 

 

Kaip apibūdintum mados fotografiją Lietuvoje? Ko jai trūksta? Kokius pliusus ir minusus išskirtum lyginant ją su Anglijos mados fotografija? Kiek glaudžiai esi su ja susijęs?

Sunku kalbėti apie mados fotografiją Lietuvoje, kaip ir apie pačią madą. Kaip bebūtų, mes išties turime talentingų žmonių tiek mados tiek ir fotografijos pasaulyje. Mano nuomone, svarbiausia yra neplaukti pasroviui ir skverbtis bei domėtis ne tik kas dedasi Europoje, bet ir už jos ribų. Kita – laikas.
 

Kadras – lietuviška mada. Kaip ją pavaizduotum viena nuotrauka?

Įsivaizduoju vieną siuvančią merginą tuščioje bei gan niūrioje Lietuvos siuvykloje.

Daugiau Mariaus darbų: http://www.mariusdo.com/