Fotografas M.Binkis: „Vestuvių fotografų aplink kaip grybų po lietaus“

Mikas Binkis – fotografas, informatikas ar pedagogas? Matyt, pats šio interviu herojus pastarojo klausimo sau neužduoda, nes, pasak jo, šios kelios sritys (o kur dar ir įvairūs hobiai…) puikiai sugyvena viename asmenyje.

Nuo prisiminimų iš „muilinės“ laikų iki profesionalių fotosesijų studijoje – apie visa tai kalbame su kauniečiu fotografu (kuris, greičiausiai, nesutiktų fotografuoti Jūsų vestuvių) Miku Binkiu.

Į akis pirmiausia krenta tai, kad Jūs save pristatote kaip laisvai samdomą fotografą, o tik vėliau kaip informatikos – informacinių sistemų magistrą. Ar taip yra ir gyvenime – pirmumą teikiate fotografijai, o tik vėliau tiksliesiems mokslams?

Fotografija yra mano aistra, kuriai esu skyręs labai daug laiko ir būtent ja noriu pasidalinti su kitais mano asmeninės svetainės lankytojais. Tiesa, šiuo metu didžiausią laiko dalį iš manęs atima akademinė aplinka – daug laiko skiriu besibaigiančioms doktorantūros studijoms, taip pat dėstytojauju KTU Informatikos fakultete. Ši veikla įdomi tik itin mažai žmonių daliai, todėl tai buvo papildoma paskata reprezentacijai asmeninėje svetainėje pasirinkti būtent fotografiją.

Kita vertus, mano gyvenimą valdo trys pagrindinės mokslų kryptys – technikos, humanitariniai ir socialiniai mokslai. Tiksliųjų mokslų srity siekiu daktaro laipsnio, humanitarinei krypčiai priskiriu fotografinius pasiekimus, o socialinei – pomėgį pedagogikai ir visuomeninę veiklą. Jei bent viena šių krypčių pradeda imti viršų, dažniausiai likusios dvi susiima ir nutempia atgal. Ši amžina vidinė kova pagimdė įvairių įdomių kombinacijų: štai sugretinęs socialinių ir humanitarinių mokslų kryptis kurį laiką sėkmingai dirbau žurnalo „FOTO“ žurnalistu, tiksliųjų ir humanitarinių mokslų rezultatas – dabartinė interneto svetainė ir virtualių ekskursijų kūrimas, na, o apjungęs visas kryptis 9 mėnesius vedžiau savo surengtus fotografijos kursus.
Svetainėje teigėte, kad labiausiai mėgstate fotografuoti žmones. Kodėl? Juk stabiliai stovintį medį ar skulptūrą, gali atrodyti, nufotografuoti yra žymiai lengviau ir objektas pačiu svarbiausiu momentu nepajudės…

Atsakysiu taip: su pastatu nepašnekėsi, medis tau nenusišypsos, o skulptūra tikrai nepasidžiaugs gražiai įamžintu savo portretu. Tuo žmonių fotografija ir yra ypatinga, kad tai ne tik fotografavimas, bet ir bendravimas, pažinimas, emocijos. Nesu nusistatęs prieš kitus žanrus – retkarčiais fotografuoju ir gamtą, architektūrą, bet niekas nepakeis kelių kokybiškai praleistų valandų studijoje.

Beveik visi fotografai savo biografijoje turi nuotraukų, kurios darytos vestuvėse, o Jūs kategoriškai teigiate, kad fotografuojate viską, bet ne vestuves. Kodėl taip nusprendėte?

Prisipažinsiu – nesu išimtis. Nors ir esu parašęs, kad nefotografuoju vestuvių, keturiose esu dirbęs pagrindiniu fotografu, o rezultatais jaunieji buvo patenkinti. Bene pagrindinė priežastis, kodėl nelendu gilyn į vestuvių verslą, tai tiek fiziškai, tiek psichologiškai sunkus darbas, o ir pats žanras man nėra itin patrauklus.

Be to, norint rimtai užsiimti vestuvių fotografavimu, reikia turėti ir pakankamai nepigios įrangos, o šiuo metu disponuoju labiau žurnalistikai skirtu aparatūros rinkiniu. O ir tų vestuvių fotografų aplink kaip grybų po lietaus…

Jūsų nuomone, ko reikia, kad taptum fotografu? Galbūt tik gero fotoaparato?

Kaip teigia anglų išmintis, „a fool with a tool is still a fool”. Labai dažnas atvejis – nusiperka žmogus brangų fotoaparatą, nepagaili dar ir objektyvui, bet… Nuotraukos kaip prastos, taip prastos. Pavyzdžiui, ne kartą man yra rašė firmų darbuotojai, kuriems vadovas liepdavo nusipirkti visą reikiamą įrangą parduodamiems gaminiams fotografuoti, nes samdyti profesionalą yra per brangu.

Du kartus įtikinti darbuotojų nepavyko ir abiem atvejais po savaitės gaunu laišką: „Padėkite, nuotraukos tragiškos…”. Taip kad – įranga dar toli gražu ne viskas.

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad norint tapti geru fotografu, svarbiausia yra noras, užsidegimas, o visa kita, pavyzdžiui, žinios, aparatūra, įgūdžiai, o galbūt ir pripažinimas ateis savaime.

Jei kas nors naktį Jus pabudintų ir paklaustų – „Juostinis ar skaitmeninis”, kurį pasirinktumėte?

Nors ir daug laiko dirbau su juostiniais fotoaparatais, klasikinė (analoginė –  aut.past.) fotografija manęs taip ir nesužavėjo. Prisipažinsiu – nesu išryškinęs nei vienos juostelės, niekada nebandžiau atspausti nuotraukos tradiciniu būdu. Į skaitmeninę techniką perėjau bene atsitiktinumo dėka – manydamas, jog dar kurį laiką dirbsiu su juostelėmis, nusprendžiau įsigyti skenerį. Deja, jo paieškos, pirkimas, kalibravimas ir, vėliausiai, grąžinimas atėmė tiek jėgų, kad neapsikentęs viską prakeikiau ir tiesiog nusipirkau pirmąjį savo skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą. Nuo tos dienos skaitmeninė technika tapo pagrindiniu mano darbo įrankiu.

Aišku, analoginė fotografija dar gyva ir pakankamai mėgiama, tiesa, labiau entuziastų tarpe. Keletas to įrodymų: dėl didžiulio poreikio atgaivinta „Polaroid“ eksploatacinių medžiagų gamyba, nuolatos didėja „pinhole“ fotografijos gerbėjų ratas, atgimsta susidomėjimas dar XiX a. pabaigoje naudotu koloidiniu metodu.

Kita vertus, tiek fotografuojant savo malonumui, tiek darbe skaitmeninė technologija nepakeičiama – nuotraukos išgavimo greitis, patogumas, išskirtinis aparatų funkcionalumas suteikia šių laikų fotografams daugiau galimybių nei bet kada.

Ilgą laiką pirmavusi kokybės srityje juostelė jau ir čia neteko viršenybės – naujausia, tiesa, aukštesnio lygio skaitmeninė technika įgalina išgauti tikslesnių spalvų, didesnio dinaminio diapazono ir didesnės raiškos nuotraukas.

Remiantis Jūsų patirtimi, fotografai dažniau diskutuoja, patarinėja vienas kitam apie technines kiekvieno turimo „aparato” savybes ir trūkumus ar apie subjektyvų, kūrybišką nuotraukos ar tam tikro kadro „pajautimą”?

Apskritai fotografai labiau linkę aptarinėti įrangą bei nuotraukų išgavimo būdus, technikas nei meninius nuotraukų aspektus. Tiesiog apie kūrybą diskutuoti abstrakčiai sunku – geriausia tai daryti turint konkrečius pavyzdžius. Bene didžiausios diskusijos apie meninės nuotraukos savybes verda nuotraukų portaluose, įprastose nuotraukų parodose ar fotografijos seminaruose.

Tiesa, vien techninių temų gvildenimai prie gero nepriveda. Interneto forumuose neretai atsiranda individų, kuriuos žinomas fotografas Kenas Rockwellas pavadintų „measurbatoriais“ ar „interneto ekspertais“. Tai visiškai nieko bendro su menu neturintys žmonės, kuriems didžiausią susižavėjimą kelia ne nuotraukos, o jų technika. Tad labai svarbu neužmiršti, kad fotoaparatai tėra tik įrankiai tikslui pasiekti.

Aplink vis dažniau galima pastebėti besisukiojančius žmones su fotoaparatais rankose. Fotografavimas tampa vos ne populiariausiu hobiu. Jūsų vertinimu, ar tai brangus – pinigine prasme – hobis?

Manau, bet kuris hobis, kuris žmogų traukia gilyn, yra nepigus tiek laiko, tiek piniginiu požiūriu. Kita vertus, foto technika savaime nėra pigi. Net jei ir pirmasis fotoaparatas kainuos santykinai nedaug, pavyzdžiui, 500-2000 Lt, didėjant poreikiams ir susidomėjimui galima tūkstančius litų išleisti daug brangiau už fotoaparatą kainuojantiems priedams – ypač objektyvams. Šiuo metu fotoaparatams pats esu išleidęs lygiai tiek pat, kiek ir objektyvams, tačiau ateityje planuoju papildyti objektyvų arsenalą. Mano nuomone, geras ženklas, jei fotografo objektyvų vertė bent 1,5-2 kartus viršija vieno fotoaparato ar kelių kainą.

Jei įmanoma, įvardinkite kelis pagrindinius geros nuotraukos principus, kuriais vadovaujantis nuotrauka būtų bent jau šiek tiek kokybiškesnė

Pateiksiu keletą patarimų, kurie, tikiuos, pravers pradedantiesiems fotografams:

•  Visada peržiūrėkite tai, ką nufotografavote. Jei tai skaitmeninis fotoaparatas – iš naujo atraskite LCD ekranėlį. Taip galima išvengti galybės nepavykusių kadrų, kuriuos galėsite tiesiog iškart perfotografuoti vos pastebėję fotografavimo klaidas, ar bent jau įsiminti sudėtingesnes fotografavimo situacijas, kurios reikalauja papildomo jūsų dėmesio.
• Jei norite išgirsti tikrąją nuomonę apie savo nuotraukas – nustokite jas rodyti savo draugams ar giminės nariams. Pabandę apie nuotrauką padiskutuoti gyvai ar internete su fotografais išgirsite kur kas įdomesnių pastabų, o gal net ir gerų praktinių patarimų kaip pagerinti nuotraukų kokybę.
• Perskaitykite fotoaparato instrukciją, nesvarbu kelintą kartą tai darytumėte. Esu įsitikinęs, kad tai padės atrasti naujų ar tiesiog pamirštų fotoaparato galimybių, kurios galėtų įtakoti bent jau techninę jūsų nuotraukų kokybę.
• Sekite fotografų darbus, domėkitės kaip šie nufotografavo vieną ar kitą kadrą. Nustebsite kokių įspūdingų kadrų galima padaryti net ir paprasčiausia technika. Ilgą laiką stebėdami fotografijas, skaitydami diskusijas apie nuotraukas imsite „jausti“ ir meninius nuotraukų aspektus.

Pabaigai, galbūt prisimenate kokių įsimintinesnių nuotykių, įvykių, nesusipratimų iš savo fotografavimo metų?

Nors tiek linksmų, tiek įdomių įvykių pasitaikė nemažai, tačiau vienas epizodas įstrigo tikrai stipriai. Kai dar buvau pradedantysis ir iš fotografijos negaudavau pajamų, fotografavau vieną studentišką renginį, kuriame be manęs sukosi ir ne vienas spaudos fotografas. Renginiui einant į pabaigą, vienas fotožurnalistas paprašė paskolinti baterijų komplektą – tai buvo akimirka, apie kurią slapta svajojau pakankamai ilgai ir man tai dabar prilygtų akimirkai, jei, pavyzdžiui, gatvėje sutiktas Valdas Adamkus pasiklaustų kelio.

Panašus jausmas aplankė ir tuomet, kai viena darytų nuotraukų pirmą kartą atsidūrė dienraštyje „Kauno diena“. Giminėms labiau norėjosi pamatyti mano veidą laikraštyje, o pačiam buvo kur kas svarbesnė pavardė po nuotrauka.

Ačiū už pokalbį.

Tadas Vasiliauskas