Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veikia paroda „Maestro Povilas Karpavičius (1909-1986)”, skirta fotografo 100-tosioms gimimo metinėms paminėti.
Ekspozicijoje pristatyta dalis Šiaulių „Aušros” muziejaus rinkiniuose saugomų P. Karpavičiaus fotografijų archyvo fotografijų. Fotografas P. Karpavičius išgarsėjo kaip fotografijos technikų specialistas, vienas pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autorius, pedagogas.
Pakalbinome parodoje sutiktus žiūrovus. D. Daunoravičiūtė, VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros studentė, prisiminė, kad pirmą kartą P. Karpavičiaus darbus pamatė Šiaulių „Aušros” muziejuje, atliekant praktiką, o kadangi yra „prijaučianti” grafikai, jo darbai labai sudomino. Sužinojusi, kad šis negirdėtas fotografas kūrė tokius įdomius darbus, parašė darbą „Povilas Karpavičius: dailė mirė – tegyvuoja fotografija”.
Garsus fotografijos kritikas S. Valiulis, paklaustas apie fotografo P. Karpavičiaus fenomeną, atsakė:
„ Galiu tik pakartoti – buvo didis žmogus viskuo: ūgiu, estetiniu skoniu, puikiu fotografijos technikos įvaldymu, oratoriaus ir paskaitininko sugebėjimais. Buvo neišsenkančios energijos. Kai aš po kažkokio seminaro su Kauno fotografais paskutiniu traukiniu važiavau į Vilnių, nustėrau: ką tik tame pačiame seminare buvęs Povilas Karpavičius su portfeliuku važiavo kažkur link Maskvos.
Meninę fotografiją jis savaip suprato: kaip cheminį eksperimentą, kurio rezultatas gali varžytis su dailės kūriniais. Jo kriterijus buvo kaip gražu…”
Fotomenininkas L. Verbliugevičius emacionaliai kalbėjo: „ … šilta pavakarė, švelnus marių vėjelis glostė jau prinokusių trijų Nidos fotoseminaristų vešlias galvas. Jie beveik nuobodžiai dėliojo pėdas link Tomo Mano namelio kol nesutiko brangaus savo maestro. Žodis po žodžio ir paaiškėjo, kad seminaristai nesugeba surasti mergaičių-pozuotojų.
Kaip ir visada maestro puolė padėti taisyti padėtį. „Rūtos” poilsio namuose greitai prikalbėjo virtuvės vedėją, kad jinai „išskirtų” tris paneles kūrybiniams tikslams, kad rytoj jas atleistų nuo darbo tokiai svarbiai užduočiai atlikti. Toje trijulėje buvau ir aš, ir man tą rytojaus 1981 m. rugsėjo 14-tąją dieną pasisekė, padariau jau dabar istorinį, kolegų pripažintą, man ir jai visada mielą darbą „Gležna gėlelė”. Ačiū maestro Povilui Karpavičiui.”
