Rusijos pradėtas karas Ukrainoje skaudžiai paveikė ne tik žmones ir infrastruktūrą, bet ir gyvūniją. Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad fronto zonose gyvenantys šunys vos per kelerius metus pradėjo sparčiai keistis ir vis labiau priminti laukinius protėvius – vilkus, kojotus ar dingus. Šie pokyčiai atskleidžia, kaip ekstremalios sąlygos per trumpą laiką gali pakeisti ištisas gyvūnų populiacijas.
Mokslininkai nustatė, kad karas Ukrainoje paskatino savotišką atvirkštinę šunų evoliuciją: istoriniais masteliais labai trumpu laikotarpiu anksčiau naminiai gyvūnai ėmė įgyti vis daugiau laukiniams šuniniams būdingų bruožų.
Tyrimas, publikuotas žurnale „Evolutionary Applications“, rėmėsi 763 šunų duomenimis, surinktais devyniuose Ukrainos regionuose. Tyrėjų komanda bendradarbiavo su gyvūnų prieglaudomis, o veterinarai ir savanoriai rinko informaciją apie benamius šunis tiek palyginti saugiose vietovėse, tiek teritorijose, priskirtose pavojingoms.
Duomenų rinkimu arčiau fronto užsiėmė Lvivo nacionalinio Ivano Franko universiteto zoologas Igoris Dykijis. Jis savanoriu tarnavo netoli Lymano Donecko srityje, o vėliau – prie Charkivo, kur turėjo galimybę tiesiogiai stebėti benamių šunų populiacijas karo sąlygomis.
Dauguma tyrimo išvadų rodo, kad fronto linijoje gyvenantys šunys per neįtikėtinai trumpą laiką ėmė įgyti laukiniams šuniniams – vilkams, kojotams ar dingams – būdingų požymių. Užfiksuota nemažai transformacijų: fronto zonoje šunų snukiai rečiau būna itin trumpi (kaip prancūzų buldogų) arba itin ilgi (kaip taksų), daugeliui sumažėjo kūno masė, o ausų forma pakito taip, kad smailios ausys pasitaikė gerokai dažniau nei nulėpusios.
„Fronte šunys, turintys „laukinį“ fenotipą, išgyvena dažniau: stačios ausys, tiesi uodega, mažiau balto kailio“, – aiškina pagrindinė straipsnio autorė, Lvivo universiteto zoologė Marija Marcyv.
Kita tyrimo bendraautorė, Gdansko universiteto (Lenkija) doktorantė Małgorzata Witek, pabrėžia, kad karas veikia kaip stiprus filtras – jis atrenka ir išryškina tas savybes, kurios didina išlikimo tikimybę itin ekstremaliomis sąlygomis.
Karo veiksmų zonose aptikta ir daugiau laukiniams šunims būdingų ypatybių. Pavyzdžiui, ten gerokai mažiau senų, sergančių ar sužeistų gyvūnų, o fronto linijoje esantys šunys dažniau buriasi į gaujas.
„Labiausiai mus nustebino tai, kaip greitai šie pokyčiai išryškėjo. Karas tęsiasi palyginti neilgai, tačiau skirtumai tarp fronto šunų ir kitų populiacijų jau tapo labai akivaizdūs“, – teigia Małgorzata Witek.
Šias mokslines įžvalgas papildo ir tragiški įvykiai. Per neseną Rusijos ataką prieš Zaporižią buvo apgadinta šunų prieglauda, kurioje glaudėsi dešimtys benamių gyvūnų. Dalis jų žuvo, nemažai šunų buvo sužeista, nukentėjo ir viena darbuotoja. Tokios situacijos dar labiau mažina silpnų ir sergančių gyvūnų galimybes išlikti, palikdamos daugiau šansų tiems, kurie geriausiai prisitaiko prie žiaurių karo realijų.
