Atrodo, kad žiema yra puikus metas šeimos išvykoms į gamtą: sniegas, rogutės, raudoni skruostai ir vaikiškas juokas, skambantis kalnų papėdėje. Tačiau ką daryti, kai tokia išvyka tampa ne švente, o nervų išbandymu?
Ir ne dėl prasto oro ar sulūžusių rogučių, o dėl kitų vaikų, kuriems akivaizdžiai trūksta elementaraus elgesio supratimo.
Vieną žiemos popietę jauna mama, kuri ir pasidalino šia istorija su mūsų redakcija, nusprendė su mažamečiu sūnumi apsilankyti ant populiaraus kalniuko, skirto čiuožti rogutėmis. Mažyliui tai pirmas kartas. Akys blizga, rankos stipriai laiko rogutes, o šypsena neblėsta nuo lūpų. Bet vos pasiekus šlaitą – šokas.
Ne nuo adrenalino, o nuo to, kas ten vyko. Ant kalno stovėjo grupelė vyresnių vaikų. Ne čiuožė, ne laukė eilės – tiesiog stovėjo pačiame viduryje šlaito. Vieni šūkaliojo, kiti trankėsi rogutėmis, treti, nekreipdami dėmesio į mažesniuosius, garsiai vartojo necenzūrinius žodžius. Ir taip – be jokios suaugusiųjų priežiūros.
„Mano vaikas bandė čiuožti – jis ką tik išmoko valdyti rogutes. Tačiau turėjo kelis kartus sustoti vidury šlaito, nes kiti stovėjo kaip stulpai. Kai paprašiau jų pasitraukti, buvau apšaukta. Iš vaikų. Dešimtmečių! O jų tėvų – nė kvapo“, – pasakojo moteris.
Situacija ne tik nemaloni, bet ir pavojinga. Mažesni vaikai neturi tiek kontrolės čiuožiant, jų reakcija lėtesnė. Jei vyresnis vaikas stovi vidury trasos – tai ne „vaikiškas žaidimas“, tai tiesioginis pavojus. Juolab, kai kalnas padengtas ledeliu, o rogutės įgauna nemenką greitį.
Bet kas labiausiai stebina tai visai ne vaikai. Jie elgiasi taip, kaip leidžia jiems jų ribos. O ribas formuoja kas? Tėvai.
Kur jūs buvote, kai jūsų vaikas rėkė vidury kalno „na…ui, traukis“ mažamečiui, kuris vos išdrįso sėstis ant rogučių? Kur jūs buvote, kai jis, vietoj to, kad čiuožtų, spardė sniegą į praeinančius suaugusiuosius?
Ši istorija nėra vienetinė. Tai ne apie vieną kalniuką ir ne apie vieną vaiką. Tai apie bendrą tendenciją, kuri vis dažniau pastebima viešose vietose: vaikų elgesys, kuriam trūksta ribų, pagarbos ir empatijos. O kai bandai įsikišti – tampi „pikta teta“, „susireikšminęs dėdė“ ar tiesiog „nesuprantantis, kad tai TIK vaikai“.
Ne, gerbiami tėvai, tai ne „tik vaikai“. Tai – būsimi suaugusieji. Ir jei šiandien jiems leidžiama keiktis prie mažamečių, rytoj jie nesivaržys stumdytis viešajame transporte, keikti mokytojų ar tyčiotis iš silpnesniųjų.
Taigi gal metas ne tik nupirkti rogutes ar slides. Gal metas kartu su šalmu į kuprinę įsidėti ir kelias pamokas apie pagarbą, saugumą ir ribas. Nes tik tada, kai visi tėvai ims auginti ne tik laimingus, bet ir atsakingus vaikus, žiema taps tikrai džiaugsminga visiems.
O kaip praėjo jūsų savaitgalis ant kalnų? Ar irgi teko susidurti su panašiomis situacijomis? Pasidalinkite savo įspūdžiais komentaruose.
