Vokietija yra viena svarbiausių keliavimo krypčių lietuviams. Daugelis čia dirba, žiemą vyksta slidinėti į Alpes, o išvystyta automagistralių sistema užtikrina patogų susisiekimą su kitomis Europos šalimis.
Tačiau kartu su patogumu atsiranda ir specifinės taisyklės bei niuansai, kurie nepasiruošusiam vairuotojui gali kainuoti brangiai. Toliau apžvelgiami trys svarbūs aspektai: greičio ribojimai, programėlės, įspėjančios apie greičio matuoklius, ir atsakomybė už pasibaigusį kurą.
Kalbant apie Vokietijos automagistrales, daugeliui pirmiausia prieš akis iškyla laisvo greičio idėja. Iš tiesų nemažoje dalyje šių kelių atkarpų nėra nustatyto privalomo didžiausio leistino greičio. Vis dėlto tai nereiškia, kad jokie apribojimai ten visai negalioja.
Tose atkarpose, kur kelio ženklais nenurodytas konkretus greičio ribojimas, taikomas rekomenduojamas 130 km/val. greitis. Pats žodis „rekomenduojamas“ gali klaidinti – gali susidaryti įspūdis, kad važiuoti 180 ar 200 km/val. visiškai nevaržoma. Teisiškai didesnis greitis tokiose vietose nėra tiesiogiai draudžiamas, tačiau rekomenduojamas greitis įgauna didžiulę reikšmę, jei nutinka eismo įvykis.
Vokietijos teisėje svarbi sąvoka yra „Betriebsgefahr“ – eksploatavimo (veikimo) rizika. Ji reiškia, kad dėl to, jog transporto priemonė apskritai kelia pavojų (dėl savo masės, greičio, kinetinės energijos ir pan.), vairuotojas gali būti pripažintas iš dalies atsakingu už žalą net ir tais atvejais, kai formaliai nėra pagrindinis eismo įvykio kaltininkas.

Pavyzdžiui, vairuotojas važiuoja automagistrale atkarpoje, kurioje galioja tik rekomenduojamas 130 km/val. greitis, tačiau realiai jis lekia 200 km/val. Staiga kitas automobilis jam užkerta kelią, pirmasis vairuotojas ima stabdyti, bet susidūrimo išvengti nepavyksta. Nors pagrindinė kaltė gali būti priskirta tam, kuris užkirto kelią, dideliu greičiu važiavęs vairuotojas taip pat gali būti laikomas iš dalies atsakingu.
Argumentas paprastas: jei jis būtų važiavęs rekomenduojamu 130 km/val. greičiu, stabdymo kelias būtų buvęs trumpesnis, atsirastų daugiau laiko sureaguoti, o galbūt būtų pavykę išvengti nelaimės ar bent jau sušvelninti jos padarinius. Tokiu atveju jo „bendrakaltystė“ reiškia ir mažesnę jam pačiam priklausančią žalos atlyginimo dalį. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai pernelyg didelis greitis lėmė net ir visišką draudimo išmokos praradimą.
Ar Vokietijoje galima naudoti programėles, perspėjančias apie greičio matuoklius?
Kitas dažnai vairuotojus nustebinantis klausimas – programėlės ar navigacijos funkcijos, įspėjančios apie greičio matuoklius. Vokietijoje jos taip pat plačiai naudojamos, tačiau iš teisės pusės jų naudojimas yra labai problemiškas.
Ilgą laiką manyta, kad vairuotojui naudotis tokiomis priemonėmis draudžiama, tačiau keleiviui – leidžiama. Neva, jei vairuotojas tik klausosi informacijos, kurią jam perduoda šalia sėdintis keleivis, jis formaliai nepažeidžia taisyklių.
Tačiau Karlsrūhės teismas tokį aiškinimą atmetė: net ir tuo atveju, kai programėlė veikia keleivio telefone, tai laikoma draudžiamu įspėjimu apie greičio matuoklius. Todėl jei policija nustato, kad automobilyje naudojama tokia programėlė, atsakomybė vis tiek tenka vairuotojui.
Bauda už tokį pažeidimą siekia 75 eurus ir vieną baudos balą turintiems vokišką vairuotojo pažymėjimą. Svarbu ir tai, kad atsakomybė gali kilti net ir tuo atveju, jei per įprastą patikrinimą telefone pasigirsta įspėjimas apie fotoradarą – tai laikoma aiškiu įrodymu, jog įspėjimo funkcija buvo įjungta.
Ar Vokietijoje galima gauti baudą už pasibaigusį kurą?
Vokietijoje numatyta atsakomybė ir už, iš pirmo žvilgsnio, „nekaltą“ situaciją – kai automobilis sustoja avarinėje juostoje dėl to, kad baigėsi kuras. Iš šalies tai gali atrodyti kaip atsitiktinumas ar nelaimė, tačiau vokiečių teismų praktikoje tokia situacija vertinama kaip vairuotojo neatsargumas.
Logika čia paprasta: kuro kiekį vairuotojas visuomet mato prietaisų skydelyje, todėl jo pasibaigimas yra nuspėjamas ir iš anksto numatomas dalykas. Tai nėra staigus, netikėtas techninis gedimas, o netinkamas kelionės planavimas. Dėl to už sustojimą avarinėje juostoje vien dėl pasibaigusio kuro gali būti skiriama bauda.
Blogiausias scenarijus – kai dėl taip netinkamai palikto ar sustojusio automobilio įvyksta eismo įvykis. Jei dėl to nukenčia kiti eismo dalyviai, vairuotojui gali grėsti ne tik finansinė atsakomybė ar draudimo problemos, bet ir reali laisvės atėmimo bausmė, ypač tais atvejais, kai padariniai yra itin sunkūs (sunkūs sužalojimai ar žuvusieji).
Apibendrinant, Vokietijos kelių eismo taisyklės ir teismų praktika aiškiai parodo, kad net ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo „viskas galima“, vairuotojo atsakomybė išlieka labai didelė. Laikytis rekomenduojamo greičio, nesinaudoti programėlėmis, įspėjančiomis apie fotoradarus, ir atsakingai planuoti kelionę (ypač kuro sąnaudas) – tai ne tik saugumo, bet ir finansinės bei teisinės rizikos mažinimo klausimas.

