Trakų kultūros centras ir Lietuvos jūrų muziejus užsimojo sukurti Galvės ežere plaukiosiančią Lietuvos vidaus vandenų laivų ekspoziciją.
Laivadirbys Simas Knapkis teigia Rusnėje aš jau baigęs surinkti ir paruošti medžiagą, reikalingą užmarštin spėjusio nugrimzti nacionalinio lietuviško burlaivio – vytinės – statybai, kuri jau vasaros viduryje turi būti nuleista į Galvę.
„Burlaivį statom iš pušies ir ąžuolo. Laivas bus keturis kartus didesnis už kurėną. Sukomplektavęs, sumodeliavęs ir išpjovęs reikiamas detales, viską pervešiu į Trakus, kur jau statyti baigsiu ant vandens. Tai bus kultūriniam turizmui skirtas laivas, jo viduje ketinama įrengti ne kokį alubarį, o istorinę ekspoziciją“, – teigė laivo, kurio vien dugnas sveria 9 tonas, kūrėjas.
Laivadirbys iš Rusnės šį penktadienį skaitys pranešimą Lietuvos jūrų muziejuje, kur susirinks jūrinio paveldo entuziastai iš iš Lenkijos, Vokietijos, Baltarusijos ir Lietuvos. Muziejus kartu su VšĮ „Trakų kultūros centras“ rengia tarptautinę konferenciją intriguojančiu pavadinimu „Vytinė – Lietuvos istorijos mįslė“. Specialistai iš šykščių istorijos trupinių bandys suformuoti vytinės vaizdą ir apibrėžimą.
Simas Knapkis yra pastatęs ne vieną istorinę burvaltę: jo kurėnai plaukioja po Trakų ežerus ir Kuršių marias. Šiose mariose galima pamatyti ir keletą jo rankų darbo venterinių valčių. Visi šie laivai yra privačių žmonių nuosavybė ir naudojami asmeniniam turizmui.
Rusniečio teigimu, vytinė yra tikra Lietuvos istorijos paslaptis – yra išlikusi vos viena nuotrauka, graviūra ir paveikslas. Iš 1000 istorinių, grožinės literatūros šaltinių esą galima rasti vos 50 sakinių, skirtų šiam buralaiviui.
Pasak Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjo Romaldo Adomavičiaus, vytinė tikrai nusipelno išskirtinio mokslininkų dėmesio, nes tai buvo pagrindinis nacionalinių laivų tipas, būdingas tik Lietuvai XV – XIX a. pabaigoje.
„Šie laivai buvo pagrindinė priemonė prekybiniams ryšiams vystyti, nes plukdė Nemunu medieną, javus, linus į Gdansko uostą“, – pasakojo R.Adomavičius, konferencijoje pristatysiantis Klaipėdos krašto vidaus vandenų laivus.
Mokslininkai pabrėžia ir šio burlaivio pavadinimo išskirtinai lietuvišką kilmę. Manoma, kad pavadinime užfiksuotas lenktų laivo špantų (konstrukcijos detalių) panašumas į lanksčią karklo šakelę. Dar Kazimieras Būga yra rašęs apie Lietuvos ežeruose plaukiojusius laivus, kurių karkasas nupintas iš vytelių ir aptrauktas oda.
Įdomu ir tai, kad laivininkai vytinėje turėjo net duonkepę krosnį, nes kelionė iš Nemuno aukštupio iki jūros užtrūkdavo keletą savaičių. Smalsumą žadina ir kitos archaiškos detalės – vietoj vairo naudotas irklas (panašiai kaip plukdant sėlius), plaukti laivui padėdavo viena tiesi burė.
