Žiema suteikia progą stebėti daugybę įdomių ledo formų ir reiškinių: vadinamuosius „ledo cunamius“ – pakrantėse susikaupusias ledo sangrūdas, šrėką upėse ar įspūdingai sustingusius krioklius. Pastaraisiais metais šalčiai sukaustė net kai kuriuos didelius krioklius kalnuose, pavyzdžiui, Snežniko masyvo apylinkėse ar garsųjį Siklavicos krioklį Tatrų regione.
Vis dėlto vienas rečiausių ir labiausiai dėmesį patraukiančių reiškinių susijęs ne su ledo formomis, o su jo spalvos kaita. Būtent taip nutiko Lipno tvenkinyje, kai jo paviršių sukaustęs ledas netikėtai įgavo žalią atspalvį.
Lipno tvenkinys sukaustytas žaliu ledu
Lipno tvenkinys – didžiausias dirbtinis ežeras Čekijoje, esantis Lipno nad Vltavou miestelyje. Jis susiformavo pastačius užtvanką ilgiausioje šalies upėje – Vltavoje. Šis vandens telkinys mėgstamas poilsiautojų ištisus metus: vasarą čia populiarios vandens pramogos, o žiemą, vandeniui užšalus, daugybę žmonių pritraukia čiuožinėjimas ant ledo.
Šį sezoną lankytojus nustebino ne pats ledas, o jo spalva – ji buvo aiškiai žalsva. Reiškiniu susidomėję mokslininkai paėmė ledo mėginius ir atliko išsamius tyrimus. Paaiškėjo, kad žalią atspalvį sukėlė netikėtai didelis mikroskopinių organizmų – sinicijų – kiekis.
„Tai kelių veiksnių kombinacija. Paprasčiau tariant, sinicijos, kurių dideli kiekiai buvo aptinkami vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, išgyveno žiemą, o vėliau tiesiog įšalo į ledą“, – aiškino hidro-biologas Petras Znachoras iš Čekijos mokslų akademijos Biologijos centro.
Kokia bakterija nudažė ledą žaliai?
Mikroskopinių organizmų, nuspalvinusių Lipno tvenkinio ledą, analizė parodė, kad pagrindinis „kaltininkas“ – plačiai paplitusi melsvabakterė Woronichinia naegeliana. Ji šiame tvenkinyje dažnai aptinkama vasarą ir rudenį.
Pagrindinė sinicijų gausėjimo priežastis – per didelis maistinių medžiagų, ypač fosforo, kiekis vandenyje. Fosforas į vandens telkinius dažniausiai patenka dėl žmogaus veiklos: žemės ūkio, buitinių nuotekų, trąšų naudojimo ir panašiai. Daugėjant maistinių medžiagų, vanduo eutrofikuojasi – intensyvėja dumblių ir melsvabakterių augimas.
„Žalias ledas Lipno tvenkinyje puikiai iliustruoja ilgalaikius pokyčius, kuriuos čia stebime dėl eutrofikacijos ir vykstančios klimato kaitos. Tai leidžia manyti, kad ateityje panašių staigmenų galime sulaukti vis dažniau“, – pabrėžė P. Znachoras.
Retas ir itin gerai ištirtas reiškinys
Įdomu tai, kad mokslinėje literatūroje iki šiol aprašyta labai nedaug atvejų, kai ledas pažaliuoja dėl sinicijų. Kur kas dažniau minimi vasarą „žydintys“ vandens telkiniai, o ne užšalęs ir nusidažęs ledas.
Dėl detalių mėginių tyrimų, fotodokumentacijos ir ilgalaikių stebėjimų Lipno tvenkinio žalias ledas jau laikomas vienu geriausiai pasaulyje dokumentuotų šio reiškinio pavyzdžių. Tai ne tik vizualiai įspūdingas vaizdas, bet ir svarbus signalas apie vandens telkinių būklę bei klimato kaitos ir eutrofikacijos poveikį ekosistemoms.
