Skaitmeniniame ir urbanizuotame pasaulyje žmogaus ryšys su gamta sparčiai silpsta. 1800–2020 m. jis sumažėjo net 60 proc., rodo naujausias Derbio universiteto (JK) tyrimas. Jei niekas nesikeis, ši tendencija tik stiprės, tačiau jei veiksmų imsimės šiandien, iki 2050 m. galime viską pakeisti.
Per du šimtmečius urbanizacija pasaulyje išaugo iki maždaug 83 proc. – daugiau nei aštuoni iš dešimties žmonių šiandien gyvena miestuose. Kartu reikšmingai sumažėjo natūralių gamtinių teritorijų, o tai tiesiogiai mažina kasdienį kontaktą su gyva aplinka.
Be to, 2025 m. Derbio universiteto atlikto tyrimo duomenimis, šiuolaikinis žmogus net 92 proc. savo gyvenimo praleidžia patalpose ar transporto priemonėse. Tik 7 proc. laiko – lauke, o vos pusė šios dalies tenka tikrai gamtinei aplinkai: miškams, parkams, vandens telkiniams. Vidutiniškai žaliosiose erdvėse praleidžiame vos 4 minutes ir 36 sekundes per dieną. Likęs „buvimas lauke“ – asfaltas, gatvės, kiemai.
Kaip primena Lauko biuro kultūros iniciatorė ir Europos klimato pakto ambasadorė Lietuvoje Sandra Galdikaitė, gamta nėra tik žmogaus kasdienybės fonas. Joje vyksta procesai, nuo kurių priklauso mūsų kūnas ir psichika.
„Mes patys irgi esame gamta, jei kaip gamtą įvardijame viską, kas yra gyva, organiška. Pavyzdžiui, leisdami laiką gamtoje, įkvėpdami ne tik gryną orą, bet ir augalų išskiriamas fitoncidų molekules, stipriname savo imunitetą, o gamtos raštai ir garsai sureguliuoja mūsų emocijas“, – sako ji.
Vis dėlto, realybėje vis dažniau renkamės ne lauką, o biurą, prekybos centrą ar automobilį. Daugelio biurų ir namų patalpose dažnai yra daugybė cheminių medžiagų – jas skleidžia baldai, elektronika, tekstilė, plastikas, šildymo ir vėdinimo sistemos. Jas dar labiau suintensyvina ir šildymo bei vėdinimo sistemos, informuoja KTU Aplinkos inžinerijos institutas. Tai siejama su galvos skausmais, nuovargiu, miego sutrikimais, alergijomis ir emociniu diskomfortu. Be to, žmogus vis mažiau juda: beveik pusė Europos Sąjungos (ES) gyventojų (45 proc.) niekada nesportuoja, o dalis (11 proc.) kasdien sėdi ilgiau nei 8,5 valandos.
Silpnas tėvų ryšys su gamta perduodamas vaikams
Tyrimas taip pat atskleidžia, kad vaikų ryšį su gamta labiausiai lemia tėvų pavyzdys. Tėvų ryšys su gamta yra apie 80 proc. svarbesnis nei vien aplinkos veiksniai. Jei suaugusieji patys nelaiko gamtos savo gyvenimo dalimi, šį požiūrį jie perduoda savo vaikams. Anot S. Galdikaitės, silpnas tėvų ryšys su gamta sukuria ilgalaikę kultūrinę inerciją – net jei miestuose atsiranda daugiau parkų ar žaliųjų erdvių, žmonės tiesiog nepastebi šių galimybių ir jomis nesinaudoja.
„Tam, kad iki 2050 m. žmogaus ryšys su gamta pasikeistų, reikia didinti gamtos prieinamumą ir stiprinti vaikų ryšį su gamta. Prieinamumas šiuo atveju reiškia ne tik žaliųjų plotų įrengimą, bet ir sąmoningą laiką juose. Tai yra, dėmesį nukreipus ne į telefoną ar kitus sensorinius dirgiklius, bet į savo kūną ir mintis“, – sako ji.
Tai reiškia, kad sprendimų turi ieškoti ne tik aplinkosaugos institucijos, bet ir švietimo sistema, savivaldybės, sveikatos sektorius, darbdaviai: nuo žaliųjų kiemų ir parkų planavimo iki „žaliųjų pertraukų“ politikos mokyklose, gamtos integravimo į ugdymo programas, darbų organizavimo taip, kad bent valandą per dieną žmonės praleistų lauke.
Laikas gamtoje – nauda ne tik savijautai, bet ir ekonomikai
Apie laiką gamtoje dažnai kalbame kaip apie „malonų laisvalaikį“, tačiau jis turi ir labai apčiuopiamą finansinę naudą – tiek žmonėms, tiek darbdaviams, tiek valstybei. Žaliųjų finansų instituto ekspertė ir Europos klimato pakto ambasadorė Lietuvoje Nora Laurinaitytė teigia, kad pasauliniai tyrimai parodo: investicijos į gamtos prieinamumą atsiperka sumažėjusiomis sveikatos išlaidomis ir didesniu produktyvumu.
„Finansinė laiko gamtoje nauda matuojama įvairiai – pradedant sutaupytomis išlaidomis sveikatos apsaugai, nes dažniau laiką leidžiantys gamtoje žmonės statistiškai yra fiziškai aktyvesni ir rečiau serga, baigiant produktyvumo pokyčiais, nes laikas gamtoje stimuliuoja smegenis ir didina kūrybingumą“, – sako N. Laurinaitytė.
2020 m. Jungtinėje Karalystėje apskaičiuota, kad kiekvienas reguliariai gamtoje sportuojantis žmogus per metus JK sveikatos sistemai sutaupo 10,4 tūkst. svarų. Be to, net 310 svarų sutaupo ir vaistams, terapijai bei panašioms išlaidoms.
Įmonių lygmeniu laikas gamtoje taip pat atsiperka: vertinama, kad biuro pastatas, iš kurio atsiveria vaizdas į gamtą, įmonei gali sutaupyti daugiau nei 2 tūkst. eurų per metus vienam darbuotojui dėl didesnio produktyvumo, mažesnio „ligadienių“ skaičiaus, didesnio pasitenkinimo darboviete bei mažesnės darbuotojų kaitos.
Ką galime padaryti jau šiandien?
Nors tyrimo modeliai kalba apie dešimtmečius ir kartas, dalis pokyčių prasideda nuo labai paprastų kasdienių sprendimų. Anot S. Galdikaitės, paprasčiausias būdas prisidėti prie teigiamo pokyčio – jau šiandien bent 1 val. dėmesingai praleisti lauke, kuo mažiau taršioje gamtos vietoje.
„Tamsiuoju metų laiku išeiname su tamsa rytais ir grįžtame su tamsa vakarais, o mums gyvybiškai svarbi dienos šviesa. Todėl pasitelkime savo kūrybiškumą ir sugalvokime, kaip praleisti laiko lauke. Jei dirbate ofise – po pietų išeikite pasivaikščioti, apsukite ratą parke. Vietoje pokalbio apie projektą su kolega kabinete pasikvieskite jį į lauką, vietoje automobilio – rinkitės eiti pėsčiomis“, – siūlo pašnekovė.
Tie, kuriems trūksta motyvacijos, gali prisijungti prie grupinių užsiėmimų gamtoje – miško maudynių, lėtų žygių, sąmoningo buvimo praktikos. Bendruomenės, verslai ir savivaldybių atstovai gali inicijuoti žaliųjų plotų kūrimą bei inicijuoti darbo kultūros pokyčius, pavyzdžiui, nustatyti, kad bent dalis darbo dienos būtų praleidžiama lauke.
Nuo to, kiek gamtos yra mūsų kasdienybėje, priklauso ne tik mūsų fizinė, emocinė savijauta, bet ir ekonomika, socialiniai ryšiai bei tai, kokį pasaulį paliksime ateities kartoms. Jei sieksime, kad gamta taptų mums artima, 2050-uosius galime pasitikti ne su nusilpusiu, o atgimusiu ir klestinčiu ryšiu su ja.
