Įžanga. Po stiprios audros rytinėje Škotijos pakrantėje atsivėrė unikalus langas į praeitį – paplūdimyje aptikti maždaug 2000 metų senumo žmonių ir gyvūnų pėdsakai. Nors jūra šį trapų radinį netrukus sunaikino, archeologams pavyko jį kruopščiai užfiksuoti ir taip papildyti žinias apie vėlyvojo geležies amžiaus gyvenimą Škotijoje.
Radinių aptikta Lunan įlankoje, rytų Škotijoje. Po audros šviežiame molio sluoksnyje pasirodė neįprasti raštai, kuriuos pastebėjo vietos gyventojai Ivoras Campbellas ir Jenny Sneddon, išėję pasivaikščioti po smarkaus štormo. Supratę, kad tai gali būti reikšmingas atradimas, jie pranešė Aberdynšyro tarybos archeologui Bruce’ui Mannui.
Į vietą atvykęs B. Mannas pasitelkė Aberdyno universiteto tyrėjų komandą, vadovaujamą Kate Britton. Specialistai patvirtino, kad molyje išlikę pėdsakai yra itin vertingi, todėl dokumentavimo darbai pradėti nedelsiant.
Archeologams teko dirbti sudėtingomis sąlygomis: vėjo gūsiai siekė iki 88,5 km/val., o potvynis nuolat grasino sunaikinti radinius. Siekdami išsaugoti kuo daugiau informacijos, jie naudojo dronus, atliko detalią fotografiją ir 3D modeliavimą, o geriausiai išlikusiems pėdsakams pagamino gipsines formas.
Tyrimų metu nustatyta, kad dalis pėdsakų priklauso basomis ėjusiems žmonėms, o kiti – gyvūnams, tarp jų tauriesiems elniams ir stirnoms. Tokie duomenys leidžia spėti, kad šioje vietoje žmonės judėjo pakrante, medžiojo arba rinko gamtinius išteklius.
Po pėdsakų sluoksniu aptikti apanglėję augalų likučiai. Radiokarboninė analizė parodė, kad jų amžius siekia apie 2000 metų – tai vėlyvasis geležies amžius, sutampantis su Romos imperijos žygių į Škotiją laikotarpiu. Archeologas Gordonas Noblas pažymi, kad šis radinys logiškai papildo turtingą Lunan slėnio archeologinį paveldą ir galbūt siejasi su ankstyvosiomis bendruomenėmis, gyvavusiomis dar iki piktų susiformavimo.
Archeologo Williamo Millso teigimu, dabartinis smėlėtas paplūdimys senovėje greičiausiai buvo dumblinas estuarijus – tarpinė zona tarp upės žiočių ir jūros. Tokiose vietose žmonės neretai medžiodavo ar rinkdavo įvairius išteklius, todėl natūralu, kad čia galėjo susidaryti ir išlikti daug pėdsakų.
Komanda vietoje dirbo dvi dienas, nuosekliai fiksuodama kiekvieną detalę. Tačiau sugrįžę po savaitės mokslininkai pamatė, kad jūra pėdsakus visiškai nuplovė – nuo unikalios vietos nebuvo likę nė ženklo.
Nepaisant to, tyrėjai pabrėžia, jog ši istorija teikia vilčių ateityje aptikti daugiau panašių radinių. Audros ir pakrančių erozija kartais atidengia anksčiau smėliu ar nuosėdomis užklotus archeologinius sluoksnius, todėl Lunan įlankos regione ir kitose pakrantėse dar gali būti atrasta naujų, ne mažiau įspūdingų senovės pėdsakų.
