Žemės geologinė istorija slepia daugybę paslapčių, tačiau viena didžiausių – vadinamoji „didžioji neatitiktis“, kai uolienų sluoksniuose pranyksta beveik milijardo metų laikotarpio pėdsakai. Naujausi tyrimai leidžia manyti, kad šis keistas laiko „praradimas“ gali būti susijęs ne vien su vėlyvomis klimato katastrofomis, o su gerokai senesniais žemynų susijungimo procesais.
Uolienų sluoksnių sandaros ir jų tarpusavio santykių analizė padeda atkurti ne tik konkrečių vietovių geologinę raidą, bet ir didelius visos planetos istorijos įvykius. Vis dėlto kartais geologai aptinka akivaizdžių spragų: ant itin senų uolienų tiesiogiai guli daug jaunesni sluoksniai, o „tarpinio amžiaus“ uolienų visiškai nėra.
Kas yra „didžioji neatitiktis“?
1869 m. tyrinėdamas Didįjį kanjoną geologas Johnas Wesley’is Powellas pastebėjo stulbinantį laiko šuolį uolienų sluoksniuose. Ant maždaug 1,4–1,8 mlrd. metų amžiaus uolienų slūgsojo sluoksniai, kuriems tebuvo apie 520 mln. metų.
Ši milžiniška spraga netrukus imta vadinti „didžiąja neatitiktimi“. Vėliau paaiškėjo, kad panašūs neatitikimai aptinkami ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir daugelyje pasaulio regionų. Daug kur geologiniame įraše trūksta iki beveik milijardo metų trukmės laikotarpio – kartu su visa tuo metu susiformavusia Žemės istorija.
Didysis kanjonas laikomas vienu giliausių kanjonų pasaulyje. Jo ilgis siekia apie 466 km, gylis – iki 1600 m. Paviršiuje kanjono plotis svyruoja nuo 8 iki 25 km, o dugne kai kur susiaurėja iki mažiau nei 1 km (vietomis – maždaug iki 120 m).
Nors mokslininkai iki šiol neturi vieningo atsakymo, kur ir kodėl dingo beveik milijardas metų geologinio įrašo, ilgainiui susiformavo kelios pagrindinės hipotezės, bandančios paaiškinti šį reiškinį.
Naujas žvilgsnis į seną paslaptį
Neseniai tyrėjų grupė pateikė naują „didžiosios neatitikties“ kilmės aiškinimą. Iki šiol ši globali geologinio įrašo spraga dažnai būdavo siejama su vėlyvomis klimato katastrofomis, pavyzdžiui, itin stipriais apledėjimais. Tačiau nauji duomenys iš Šiaurės Kinijos rodo, kad lemiami procesai galėjo prasidėti šimtais milijonų metų anksčiau, nei manyta.
Tyrimas rėmėsi penkių skirtingų vietovių Šiaurės Kinijoje analize. Mokslininkai rekonstravo uolienų vėsimo istoriją, taikydami radioaktyviųjų izotopų metodus. Taip nustatytas laikotarpis, kada uolienos iškilo arčiau paviršiaus ir atvėso žemiau tam tikros temperatūrinės ribos.
Tyrėjų teigimu, gauti daugiamatės chronometrijos duomenys ir šiluminės raidos modeliai rodo, kad didžiausias žemyninio pamato atšalimas vyko maždaug prieš 2100–1600 mln. metų.
Mokslininkai mano, jog intensyviausia erozija sutapo su pirmojo tikrojo Žemės superžemyno – Kolumbijos – formavimusi. Tai leidžia spėti, kad „didžiosios neatitikties“ priežastys gali būti susijusios su ankstyvais žemynų susijungimo ir irimo ciklais, o ne vien su gerokai vėliau vykusiomis klimato katastrofomis.
Kiti nauji tyrimai taip pat rodo, kad didžiąją dalį vandens – kartu ir pagrindinį vandenilio šaltinį – planeta galėjo gauti dar formavimosi stadijoje. Tokia įžvalga leidžia svarstyti, jog vandens gausa, ankstyvųjų superžemynų raida ir milžiniška erozija buvo tarpusavyje susiję procesai, prisidėję prie šiandien matomos sudėtingos Žemės geologinės sandaros.
