Astronautas iš Tarptautinės kosminės stoties virš pietinės Mauritanijos užfiksavo vaizdą, kuris labiau primena Marsą nei Žemę. Šviesioje Saharos platybėje iškyla trys tamsios, plokščiaviršūnės kalvos, tarsi atskiri juodi stalai smėlio jūroje. Jos taip stipriai keičia vėją ir smėlio judėjimą, kad vienoje pusėje kaupiasi įspūdingos kopos, o kitoje lieka plika lyguma.
Nuotraukoje aiškiai matyti trys tamsūs stališki kalnai, vadinami staliukais, kurie išsidėstę netoli Guérou gyvenvietės. Šios formos susidarė iš milžiniško smiltainio masyvo, susiformavusio paleozojaus laikotarpiu dar prieš dinozaurų erą. Per šimtus milijonų metų vėjas ir vanduo masyvą išardė, palikdami tris atskiras, ryškiai išsiskiriančias kalvas.
Kalvų šlaitai kyla maždaug 300 iki 400 metrų virš aplinkinės dykumos ir atrodo neįprastai tamsūs. Juoda spalva nėra vulkaninės kilmės, ją sukuria plona pluta, turtinga mangano ir geležies oksidais. Tokios plutos sausame klimate formuojasi labai lėtai, tūkstančius metų, tarsi natūralus akmens apsiaustas.
Juodieji staliukai Saharoje
Staliukai sudaro savotišką trikampį, todėl vėjo srautas tarp jų elgiasi nevienodai. Iš viršaus matosi, kad aplinkinė smėlio danga tarsi padalinta į dvi skirtingas zonas. Vienoje pusėje smėlis kaupiasi, kitoje jis nuolat išpučiamas, lyg čia būtų nematomas barjeras.
Rytinėje, vėjų pusėje, smulkus smėlis nusėda ir kuria gelsvas, šviesias kopas. Prie pat uolų telkiasi judrios kopos, kurios rikiuojasi pagal stačių šlaitų linijas ir seka jų šešėlį. Toliau nuo kalvų atsiveria barchanai, lenktos raguotos kopos, kurių sparnai slenka pirmiausia.
Vakarinė pusė atrodo visiškai kitaip, ten kopų beveik nėra. Kai vėjas praspaudžiamas tarp kalvų, susidaro greiti sūkuriai, kurie smėlį pakelia aukštyn ir išneša. Taip susiformuoja savotiškas dykumos tunelis, kuriame smėlis ne kaupiasi, o išvalomas iki kieto pagrindo.
Žvilgsnis į praeitį ir analogijos su Marsu
Šis kraštovaizdis yra kaip atvira geologinė knyga, rodanti labai seną Saharos istoriją. Staliukai žymi senovinį smiltainio sluoksnį, kurio likučiai išliko tik ten, kur uola buvo atspariausia erozijai. Tokie plokščiaviršūniai kalnai randami ir kitur pasaulyje, pavyzdžiui Lenkijoje ar Lietuvoje panašūs reljefai žinomi kaip stalo tipo kalnai.
Ne mažiau įdomu tai, kad panašios formos pastebimos ir Marse. Ten milijardus metų paviršių formavo vėjas, todėl staliukų siluetai atkartoja dykumų logiką kitoje planetoje. Dėl to Mauritanijos staliukai iš orbitos atrodo tarytum svetimo pasaulio fragmentas, nusileidęs į Žemės smėlį.
