Laikas.lt
Artėjant rugsėjo 1-osios šventei daugelis tėvų nejučia susimąsto apie tai, ar jų atžalos lanko „gerą mokyklą“. Šią sąvoką plačiau pakomentuoja ir apmąstymus palengvinti padeda Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktoriaus pavaduotojas ugdymui Artūras Malinauskas.
Apie tai, kas yra „gera mokykla“, tėvai, vaikai ir patys švietimo srities atstovai diskutuoti gali valandų valandas. Lietuvos vaikų ir jaunimo centro užsakymu (LVJC) atlikto „Neformaliojo švietimo poreikio ir vertinimo tyrimo“ duomenimis, pedagogų pasirengimas ugdyti vaikų kompetencijas toli gražu ne visuomet atitinka tėvų lūkesčius.
Tiek mokytojai, tiek šeimos sutinka, kad ugdymo įstaigose vaikai privalo išmokti savarankiškai dirbti, kryptingai siekti užsibrėžto tikslo ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tačiau tėvams kur kas labiau nei pedagogams rūpi, jog jų atžalos gebėtų veikti nestandartinėse situacijose, pačios mokytųsi iš savo patirties, galėtų įsivertinti asmenines savybes ir būtų iniciatyvios.
Socialinis pedagogas A. Malinauskas atkreipia dėmesį, kad vaikų tėvai su pedagogais savo lūkesčius privalo suderinti vos tik prasidėjus naujiems mokslo metams ar pakeitus mokyklą.
„Savaime suprantama, kad daugelio tėvų reikalavimai mokykloms bei pedagogams skiriasi. Nepaisant to, privalu iš anksto išsiaiškinti, kokius tikslus kelia mokytojai ir kokios pagalbos prireiks iš pačių tėvų, žinoti pedagogo atsakomybės ribas. Tai padės geriau įsigilinti į ugdymo procesą, prireikus – padėti, o iškilus konfliktinėms situacijoms tarp moksleivių – išvengti papildomos įtampos, neretai iškylančių nesusipratimų bei bereikalingų tarpusavio kaltinimų“, – pažymi LVJC direktoriaus pavaduotojas ugdymui.
Kad painiavos būtų mažiau, socialinis pedagogas A. Malinauskas išskiria penkis faktorius, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį vertinant ar renkantis bendrojo lavinimo mokymo įstaigas.
1. Personalas. Kvalifikuotas, tobulintis nevengiantis ir bendradarbiaujantis mokytojų kolektyvas – vienas iš svarbiausių faktorių vaikų lavinimosi kelyje. Pedagogų užduotis – ne tik šviesti, bet ir komunikuoti, išsamiai informuoti tėvus apie moksleivių pasiekimus bei kylančias problemas, o pačius vaikus suprantamai supažindinti su rezultatų vertinimų kriterijais. Pageidautina, kad būtų išlaikomas balansas tarp mokytojų moterų ir vyrų skaičiaus.
2. Aplinka. Fizinė ir emocinė aplinka turi didelę įtaką ugdymo procesui. Svarbu, kad klasės būtų patogios ir pritaikytos mokytis, ugdymo įstaiga turėtų tvarkingą sporto salę bei kokybišką maistą tiekiančią valgyklą, būtų netoli viešojo transporto stotelės. Pedagogai turi jausti mikroklimato pokyčius klasėje ir nedelsdami į juos reaguoti. Kiekvienoje mokykloje privalo veikti vaiko gerovės komisija.
3. Priemonės. Kuo daugiau mokymosi priemonių turi ugdymo įstaiga, tuo mažesnė finansinė našta krenta ant tėvų pečių. Apie papildomas investicijas reikalingų knygų, pratybų sąsiuvinių, dažų ir t.t. pirkimui mokyklos personalas tėvus privalo informuoti iš anksto.
4. Klasių sudarymo kriterijai. Gera praktika, ypač kalbant apie pradines mokyklas, kuomet potencialūs moksleiviai sukviečiami į išankstines pamokėles. Jų metu vaikus stebi ir savo rekomendacijas pateikia būsimi pedagogai, klasės formuojamos atsižvelgiant į mokytojų patarimus. Taip siekiama sukurti kuo geresnį mikroklimatą, efektyvų mokymosi procesą.
5. Popamokinė veikla. Neformaliojo ugdymo būreliai plečia vaikų akiratį, kompetencijas, didina užimtumą ir iniciatyvumą. Nors gyvename technologijų amžiuje, moksleiviams turėtų būti sudarytos galimybės užsiimti alternatyvia veikla – praktikuotis keramikos dirbtuvėse, lankyti chorą, šokių būrelį ir kt. Galimybes edukacinei veiklai suteikia ir glaudūs ugdymo įstaigos santykiai su išorinėmis institucijomis (pvz. botanikos sodu, muziejumi).
