Šiais, 2010-aisiais, metais, nepaisant krizės, Lietuvoje išėjo išties daug gerų knygų, iš kurių be galo sunkus darbas yra išrinkti „topiškiausias“. Pasirodė daug gerų vertimų, nemažai sulaukėme ir lietuvių autorių knygų. Pasitenkinti galėjo ir romanų, ir poezijos, ir kulinarinių, ir filosofinių, ir specifinių knygų gerbėjai.
Iš peties darbavosi leidyklos „Mintis“, „Kitos knygos“ (kartu su „Kita fotografija“), „Tyto alba“, „Versus aureus“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, „Alma littera“, „Šviesa“, „Obuolys“ („Media Incognito“), „Apostrofa“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Versmė“, „Baltos lankos“, „Aidai“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla, Lietuvių kalbos instituto leidykla, „Druka“, „Charibdė“, „Eugrimas“, „Jotema“, „Pasviręs pasaulis“, „Katalikų pasaulio leidiniai“, „Kronta“, Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga, „Margi raštai“, „Mijalba“, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, „Vaga“, „Vilniaus aukciono biblioteka“ ir kt.
Šie metai įdomūs tuo, kad Lietuvoje įsikūrė nauja leidykla – Gedimino Puloko vadovaujamas „Knygius“, išleidusi jau tris knygas.
Po sunkių derybų su savimi išrinkau tokį (sąlyginį, nes labai gerų ir gerų knygų – išties daug) „Top 10“, kurį pradedu…
10 vieta: Yuri Slezkine. „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ (Vilnius: Tyto alba, 2010).
Kapitalinis Kalifornijos universiteto Berklyje istorijos profesoriaus Yuri Slezkine‘o (Jurijaus Sliozkino, g. 1956) veikalas vadinamas interpretacinės istorijos šedevru. Daugiau kaip 400 puslapių dailiai iliustruotoje knygoje (viršelyje panaudotas scenografo ir taptytojo Adomo Jacovskio paveikslo „Karaliaus profilis“ fragmentas), išleistoje 2004-aisiais, rasime daug peno apmąstymams. Įdomi ir paties Y. Slezkine‘o biografija: 1978 metais baigė rusų kalbos ir literatūros studijas Maskvos universitete, dirbo vertėju Mozambike ir Portugalijoje, nuo 1983 metų gyvena JAV, kur nuo 1998-ųjų profesoriauja. „Žydų šimtmetis“ – kol kas paskutinioji profesoriaus knyga; ne mažiau įdomios ir kitos: „Kalbėkite rusiškai“ (1990), „Tarp dangaus ir pragaro: Sibiro mitas rusų kultūroje“ (1993), „Arktikos veidrodžiai: Rusija ir mažosios šiaurės tautos“ (1994), „Revoliucijos šešėlyje: rusų moterų gyvenimo istorijos nuo 1917-ųjų iki Antrojo pasaulinio karo“ (2000).
„Žydų šimtmečio“ pagrindinė idėja: žydai (kaip ir armėnai, kinai, čigonai) yra Merkurijaus tauta, sėkmingiausia iš visų tokių egzistuojančių psaulyje. Pasak Y. Slezkine‘o, „modernioji epocha yra žydų epocha, o ypač dvidešimtas amžius yra žydų šimtmetis“ (p. 11), nes ši tauta labiausiai prisitaikiusi iš visų kitų tautų. „Pagrindinė moderniosios epochos religija yra nacionalizmas“, – teigia Y. Slezkine‘as (p. 11).
Sudėtinga ir intriguojanti analizė, provokuojančios idėjos – pagrindiniai „Žydų šimtmečio“ bruožai. Knyga parašyta gyvai ir ją skaityti nesudėtinga, tačiau ji švytėte švyti erudicija. Visgi autorius nevengia pateikti net anekdotų. Daugelis šį anekdotą tikriausiai žino, tačiau čia jis skamba naujoje interpretacijoje:
„Kadrų skyriaus viršininkas klausia Rabinovičiaus:
– Kas jūsų tėvas?
– Sovietų Sąjunga.
– Gerai. O kas jūsų motina?
– Komunistų partija.
– Puiku. O kuo jūs norite būti?
– Našlaičiu.“
Y. Slezkine‘as daro įdomią išvadą: „Iš trijų kelių, atvirų Rusijos žydams, – liberalizmo, sionizmo ir komunizmo – trečiasis išnyko, o pirmieji du buvo uždrausti“ (p. 351).
