Woody Allen „Diagnozė: Nepakaltinamas“ (Vilnius: Knygius, 2010).
Nėra nieko nuostabesnio, kaip krizei parodyti špygą. Tai puikiai įrodo naujos leidyklos „Knygius“ pasirodymas Lietuvoje. Jos įkūrėjas G. Pulokas (g. 1978) nėra naujokas – tai vertėjas, poetas, bardas, religijotyrininkas. Tad ir „Knygiaus“ startas ne iš kelmo spirtas: imtasi nepakartojamojo kino (ir prozos) genijaus Woody Alleno (g. 1935) kūrinių.
Vertimai (visi trys vertėjai patyrę) – be priekaištų. Įdomios faktūros knygos viršelį puošia Slombo grafikos darbas „Dabar aš esu Valstybė“ (2009), kurį, būdamas ne toks subtilus, pavadinčiau „Dramblio užpakaliu“.
Jei sugebėjau tiksliai suskaičiuoti (pasinėręs į W. Alleno pasaulį, tampi komiškas, tad – ir klystantis), knygoje – 46 prozos kūriniai. Jų temos kiek nuspėjamos: Woody (beveik) visada kalba pirmuoju asmeniu apie seksualumą, psichologines problemas, tačiau tai, ką perskaitysite, gali sukelti juoko priepuolius, chronišką kikenimą (nesvarbu, viešumoje ar ne), abejones dėl pasaulėžiūros. Buvau šventai įsitikinęs, kad Woody nėra ateistas, o štai ką jis apie tai kalba „Mano filosofijoje“: „Grynojo siaubo kritika. (…) Be kita ko, nejaugi mes „žinome“ Visatą? Dievuli brangus, juk net iš kinų kvartalo išsidanginti vargiai tesugebame. (…) Taigi, užuot vartojus kartezietiškąjį aforizmą „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“, kur kas tiksliau būtų sakyti: „Ei, o va ir Edna su saksofonu!“ (…) Dievo nėra. O savaitgaliais net ir santechniko neprisišauksi“ (p. 23, 25).
Toliau cituoti Woody sąžinė neleidžia. Būtina šią knygą perskaityti, o namie laikyti pagarbioje vietoje, kad prireikus nereikėtų ilgai ieškoti humoro dozės. Būtina. Kaip sakydavo charizmatiškasis „ego terapeutas“ Gustavas Perlemuteris: „Nagi, pralinksmėkit“ (p. 214).
