Algis Mickūnas „Summa Erotica“ (Vilnius: Apostrofa, 2010).
Vienas žymiausių lietuvių kilmės filosofų, Ohajo (JAV) universiteto profesorius emeritas Algis Mickūnas (g. 1933) mėgsta provokuoti. Jo tyrinėjimų sritys – fenomenologija, kosmologija, sociologija, istorija, politinė filosofija, antropologija, Rytų ir Vakarų civilizacijų lyginamieji tyrimai. Profesorius yra nagrinėjęs ir demokratijos, ir psichiatrijos problemas ir dar daug įvairių dalykų. Šįsyk žengiama į erotikos gelmes. Ši knyga – tikras iššūkis lietuvių skaitytojui. Nyčiškas stilius ir summa žanras – nepakartojamas derinys. Summa žanro pradininkas greičiausiai buvo Origenas (apie 185-254), vėliau summa tapo populiarių teologinių kompendiumų sinonimu. Bene žymiausia – nebaigtoji Tomo Akviniečio Summa Theologica (1265-1274), vienas įtakingiausių teologinės ir filosofinės Vakarų literatūros pavyzdžių.
Čia rasime kitokią summa. Pavadinimas tarsi sufleruoja, kad autorius nemėgsta abraomiškųjų religijų (judaizmo, krikščionybės ir islamo), vadina jas „asmens kulto vergija“ (p. 11). Zenbudizmą daug metų išpažįstantis A. Mickūnas šioje knygoje labiausiai atsigrežia į eroticizmo kupinus Rytus. Ne veltui ir knygos viršelį puošia indų šokėjos Colleenos Shakti fotografija. „[…] Freudas būtent iš Indijos tyliai „pasiskolino“ idėją apie daugiaformę eroso perversiją. Erotika Indijoje yra „šventa“, bet be platoniškosios vertikalės, jis yra kūniška, jautri ir jausminga, tačiau jai svetima falokratija ir technokratija. Indų įvaizdžiuose matome grakščius ir lanksčius kūnus, kurie nėra kieti ir sustingę. Visi tie įvaizdžiai ne tik kūniški, bet ir jausmingi. Kūniškumas indų kultūroje nėra kažkas, ką reiktų peržengti, apriboti ar suvaldyti draudimais bei priespauda. Jai visiškai svetima ir vėliau Vakarų primesta perversijos, arba iškrypimo, samprata“, – tvirtina A. Mickūnas (p. 183-184).
Filosofas pabrėžia skirtį tarp Rytų ir Vakarų erotikos sampratos. „Tačiau kokia skirtinga jos [moters] aistra Krišnai, palyginti su judaizmo, krikščionybės tradicijai būdinga nuolankia moters padėtimi dievybės akivaizdoje!“ (p. 204)
Jei jums atsibodo vartyti „Kamasutrą“, adaptuotą vakariečiams, subanalintą iki pozų išvardijimo, atsiverskite A. Mickūno „Summa erotica“. Knyga padės suprasti, kad Rytuose „bet kokia pasiekta pakopa yra tik dar viena pakopa, kur maja valdo viską ir kur erotinis prisirišimas nėra palaima, o tik supratimas, kad žmogus ir net jo trokštama pakopa bei joje pasirodžiusios kitos būtybės yra taip pat pagautos majos ir jos erotiškos ugnies. Tokioje pakopoje žmogus gali tapti dievybe, bet ir jo būvis yra paženklintas geismo būti dievybe, todėl nėra pavydėtinas. […] Netgi būtybės, laikomos pasiekusiomis transcendencijos pakopą, nepajėgia pranokti eroso“ (p. 225).
