Jau rašėme apie „būtinus pamatyti“ Italijos miestus ir problemas, su kuriomis susiduria keliautojai mėgindami atrasti autentiškus vietos dvasios pėdsakus. O šį kartą vyksime kitur. Toliau nuo turizmo industrijos — ten, kur būti visai neprivaloma.
Traukinys į miestą be vandens
Puikiausias kelionės būdas šiaurinėje Italijos dalyje — traukinys. Važiuoji ir keičiantis vaizdams pro langus mąstai, kuriame mieste tiesiog pakeisi traukinį, o kuriame apsistosi ilgam. Intensyviai urbanizuotoje italų žemėje dėmesio vertas mažų mažiausiai kas antras miestas, kuriame yra traukinių stotis. Intuicija arba kelionės planas įspėja — šiandien lipsime čia. Italų Bologna, lotynų Bononia arba etruskų Felsina — senovinis didelių bokštų ir daugelio vardų miestas, kuriame neapleidžia keista nuojauta — čia kažko trūksta… Kažkokio miestui tiesiog būtino atributo.
Bolonija — miestas be vandens, jei neminėsime Neptūno fontano. Po blaškymosi Venecijos kanalais tai atrodo daugiau negu keista. Pasirodo, šio miesto gelmes skrodžia ne upė (nes Bolonijos gyventojai ją tiesiog užmūrijo ir apstatė pastatais), o Via Emilia — senovės romėnų kelias, kurio liekanas galima pamatyti po stiklinėmis miesto bibliotekos (Salaborsa, Piazza Nettuno, 3) grindimis arba vienos nedidelės senamiesčio parduotuvėlės rūsyje. Pagrindinė Bolonijos senamiestį į dvi dalis dalijanti moderni gatvė Via Rizzoli — tai viršutinis romėniškojo Emilijos kelio sluoksnis. Ar jauti, kaip savo kojomis mindai istoriją?
Kaip studentų būdelės tapo miesto architektūros kanonu
Pagrindinis Bolonijos architektūros akcentas — niekad nesibaigiantys portikų (aut. past. portikas — atviras prieangis su kolonomis) koridoriai. Portikai čia atsirado viduramžiais, kai į mūrinės sienos juosiamą miestą pradėjo plūsti studentai (dar neminėjau, kad Bolonijos universitetas — pats seniausias pasaulyje ir iki šiol labiausiai vertinamas visoje Italijoje?). Kai fiziškai nebeliko vietos apgyvendinti visiems studentams, buvo pradėti statyti priestatai į gatvę paremti kolonomis.
Dėl tokios tradicijos šios dienos Bolonijoje lietui lyjant galima vaikščioti ištisiniais portikų koridoriais nei trupučio nesušlampant. Beje, kiek toliau nuo Bolonijos centro yra ir pats ilgiausias pasaulio portikas, vedantis į kalnuose įsikūrusią San Luca šventyklą, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužianti viso miesto panorama.
.jpg)
Septyni viename
Jus domina įspūdinga architektūra? Bolonijoje yra viena iš pačių didžiausių bažnyčių visoje Europoje — gotikinė San Petronio bazilika, deja dėl politinių viduramžių rietenų taip ir likusi nebaigtu fasadu. Belieka nebent įsivaizduoti, koks įspūdingas akcentas būtų papuošęs centrinę miesto aikštę, jeigu bazilika iki viršaus būtų padengta marmuru. Joje dar yra įspūdinga, pranašą Mahometą krikščionių pragare vaizduojanti freska, dėl kurios baziliką buvo grasinta sunaikinti ir ją kurį laiką saugojo budri specialiųjų tarnybų akis.
Kita sakralinė vieta, kurią labai rekomenduoju pamatyti netyčia ar planuotai apsilankius Bolonijoje –— Santo Stefano bažnyčia. Tiksliau, ją derėtų vadinti net septynių mažų viduramžiškų bažnyčių, uždarų kiemelių ir vienuolyno pastatų kompleksu. Jei netoliese sutiksite kalbų vienuolį, jis jums papasakos apie vyskupo Petronijaus idėją penktame amžiuje Boloniją paversti piligrimų traukos centru ir pastatyti sumažintą Jeruzalės Švento Kapo bazilikos kopiją, ir apie tai, kurios mažųjų bažnyčių kolonos sutemptos iš romėniškų šventyklų griuvėsių.
Kur toliau?..
Miesto žavesys?.. Girdėjau sakant, kad Bolonija — keistas miestas. Tikrai ne turistinis perliukas, nors pamatytinų vietų čia labai daug. Vieniems jis vokiškai grubus, kitiems — per tuščias. Ypač vasarą, kai miestą palieka studentai. Palyginus su atvirais miestais kaip Verona ar Venecija, tai sunkiai prijaukinama vieta, išlaikanti paslaptį ir nerodanti didelių savo turtų pirmam pasitaikiusiam keliautojui. Bet būkite kantrūs, budrūs ir Jums pavyks. O aš vėl laukiu traukinio — šįkart į kitą miestą, kur šiek tiek daugiau vandens.
