„Anyone can play guitar“, – dar „Creep“ laikais dainavo „Radiohead“ ir buvo teisūs. Bet niekas nesugeba ja groti taip, kaip pirmadienio vakaro UPA („Utenos pramogų arena“) žvaigždė Tommy Emmanuelis. Virtuoziška – per menkas epitetas.
Nesuklystume teigdami, kad T.Emmanuelis yra geriausias gitaristas pasaulyje šiuo metu. Bent jau akustinių gitarų kategorijoje, bent jau prestižinio žurnalo „Guitar Player“ skaitytojų nuomone. Nuo 9 metų profesionaliai grojančio (šiuo metu 56-us metus skaičiuojantis muzikantas pirmą kartą gitarą į rankas paėmė būdamas 4-erių motinos dėka) Tommy apdovanojimų sąrašas lūžta nuo „geriausiųjų“ sąrašo. Visi jie su pasididžiavimu išvardyti atlikėjo internetinėje svetainėje.
Suvokiant kontekstą, faktas, kad šis vyrukas atvažiavo į Lietuvą antrus metus iš eilės, atrodo dar įspūdingesnis.
Prieš koncertą Tommy surengė atvirą susitikimą su klausytojais, kurio metu dalijo parašus, davė patarimų grojantiesiems.
Pernai Tommy stebino Kongresų rūmų svečius, šįkart jo pirštų miklumu įsitikino gerokai erdvesnės UPA publika. Muzikanto arkliukas – soliniai akustinės gitaros pasirodymai, tačiau dabartinis koncertas neveltui buvo „Acoustic & Electric“ turo dalis. „Elektros“ tikrai netrūko – be Tommy scenoje grojo klavišininkas, antrasis gitaristas, bosistas ir, žinoma, būgnininkas. Visi jie – kolegos iš Melburno, Tommiui gimtosios Australijos. Profesionalų komanda varijavo stiliais (būta ir klasikinio roko, ir bliuzo ir „How Deep Is Your Love“ saldumo pop) pirmenybę teikdama instrumentuotėms, o ne vokalui.
Rezultatas buvo galingas, bet per daug jėgos muzikoje nereikia, ypač kai kalba eina apie akustinės gitaros meistrą. Norint atsiskleisti 100 procentų, jam scenoje reikia likti vienam. Jis ir liko, ir darė stebuklus. Kulminacinis momentas – baigus solo partiją, Tommy pradėjo gitara mušti ritmą. Jokio braukimo per stygas, jokio taisyklingo grojimo – tik preciziškai tikslus, bet nuolat kintantis pulsavimas. Ar kas nors užsimerkęs pasakytų, jog tikrai girdi gitarą? O gal būgnus? Tommy taisykles moka per daug gerai, kad jų nelaužytų.
Atrodytų, gitara – nedėkingas instrumentas, pernelyg populiarus, kad būtų įdomus. Brazdindamas ja nieko nenustebinsi, geriau jau pasiimti skudučius. Tačiau T.Emmanuelis, kaip jam ir įprasta, dar kartą įrodė, kad su tomis puikiai pažįstamomis šešiomis stygomis galima sugroti taip, kad publika pradėtų klausti savęs: „Kaip tai įmanoma?“
