Nedaug trūko, kad šįkart būtume kvietę policiją, nors teisinis neprižiūrimų gyvūnų problemų sprendimo būdas mūsų veikloje yra blogiausias kraštutinumas. Tie patys mūsų gerai išnarstyti Naujosios Vilnios sodai, tie patys prasigėrę veidai, tas pats požiūris į augintinius. Čia kas antram gyventojui 3-4 mėnesių katės dydžio šuniuko pririšimas prie grandinės yra savaime suprantamas dalykas, iš šiukšlių sulipdyta vėjo perpučiama būda – karališki apartamentai. Visi kaip susitarę pasakoja, kaip kasdien ryte ir vakare duoda savo gyvūnams po didelį dubenį košės, kurio mes niekad nei pas vieną nesam matę, nes „išverčia viską“. O prakalbus apie gyvūno vedžiojimą, išgirstam „Ką? Šunį vedžiot? Taigi kaimynai užjuoks!“. Ir tai būna pirmieji nesumeluoti jų žodžiai, nes kaimynai – tai tokie pat gyvūnų mylėtojai, kaip ir jie patys.
Bet grįžkime prie šio bėdžiaus nuotraukoje. Jo „šeimininkai“ mums jau puikiai pažįstami ir dažnai lankomi, nes augina (gal labiau tiktų kitas žodis – kankina) kalytę, pas kurią vis užsukame įberti maisto. Su tais žmonėmis dešimt kartų kalbėjome ir aiškinome, kad gyvūnų jie neprižiūri, kad jiems apskritai negalima nieko laikyti, kad už tokią nepriežiūrą gautų mažiausiai 50 eurų baudą, jei kas iškviestų teisėsaugą. Ir kas iš tų mūsų kalbų? Ogi nieko. Neseniai kieme atsirado šis mažylis, kurį prašėme atiduoti, bet gavome neigiamą atsakymą su paaiškinimu, koks jis mielas ir kaip jį mylės bei rūpinsis. Per prievartą konfiskuoti mažylio negalėjome, nes neturime tam teisės, o ir jo priežiūra kurį laiką buvo santykinai patenkinama… Kol prieš kelias dienas radome jį kiauroje būdoje, prie grandinės ir tuščiais dubenėliais. Į lauką išėjusi šeimininkė teigė, kad tokia šuniuko priežiūra yra normali, viskas čia gerai ir mažojo atiduoti nesirengia. Tuo mūsų draugiškos kalbos ir geranoriškas švietimas pasibaigė. Teko priminti, kad toks gyvūno laikymas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme keliose vietose apibrėžiamas kaip žiaurus elgesys su gyvūnais ir kad mažylį teks atiduoti gražiuoju arba atimsime jį teisiniu keliu. Davėme dieną apsispręsti… Ryte susikalbėti jau buvo žymiai paprasčiau, tvirtas „neatiduosiu“ virto „šiandien pasiimsi?“. Sėdom į autobusą ir išriedėjom į veterinarijos kliniką.
Veterinarijos klinikoje teko gerokai padirbėti, kol buvo išvalytos ausys ir ištraukta erkė. Teko paimti ir antkaklį, nes senojo gumos gabalo vietoje jau matėsi praplikimai. Nepamirškim ir privalomo susičipavimo – nelabai malonios, bet greitos ir būtinos procedūros. Išeidami dar pasiėmėm tabletę nuo kirminų ir lašus nuo parazitų. Jų iš karto nelašinom, nes namie laukė vonia ir grožio procedūros – baltas kailis dėl žemių kiekio buvo tapęs pilku.
Mėjukas ieško naujų namų. Jis maždaug 4 mėnesių amžiaus, šiuo metu vos didesnis už katę (6,8 kg), užaugęs turėtų būti nedidelio ūgio, apie 12-15 kg. Netriukšmauja, kambaryje elgiasi tvarkingai, baldų negriaužia. Labai sumanus, greitai mokosi, tvarkingai vaikšto su pavadėliu, jau reaguoja ir atbėga pakviestas vardu.
Mėjuką globoja neprižiūrimų gyvūnų globos organizacija „Kaimo grandinė“. Dėl jo skambinti numeriu 8-602-63641 (Vilnius).
