Globotinio pusryčiai: Fusi ieško patikimo ir mylinčio žmogaus

Lauke tamsu. Savo aštriais vienatvės nagais į lango stiklą skaudžiai braižo liūdesys. Skauda širdį… Skauda, nes nėra šalia to, kas tave suprastų, mylėtų ir niekuomet neišduotų. Kažkur toli, nakties tyloj aidi nebylus kitos vienišos širdies klyksmas. Širdies, laukiančios savo gelbėtojo, kuris neleis prirakintai praleisti dar vienos žvarbios nakties, pilnos liūdesio, nusivylimo ir apmaudo…

Oi, atrodo, aš sapnuoju, tarytum per miglą prisimenu savo ankstesnį gyvenimą prie būdos… Dabar aš gyvenu pas žmogų namuose, guliu tai ant sofos, tai savo mylimam gulte, tai ant kilimo, visur, kur tik užsinoriu. Noriu graužiu kramtuką, noriu pasiimu žmogaus batą (ups, šito gal nereikia sakyti?), bet aš negraužiu, tik pasiimu, kad būtų smagiau drybsoti. Išeinu į lauką, bet manęs jau niekas neriša ir nepalieka, bandau žaisti ir nebijoti kito, didesnio šuns, gyvenančio kieme. Katės dar bijau – nepasitikiu aš tom katėm, jos kažkokios paslaptingai nepatikimos…

Dabar mane ir vadina kažkaip kitaip – ne Muse (taip mane vadino kiti žmonės), o Fusi – taip išeina, kad mane nauju vardu „pakrikštijo“? Žmogus paaiškino, kad Musė nelabai man tinka, o Fusi daro išskirtine. Žmogus man sako į ausį – gera, nebijok, niekas tavęs daugiau neriš prie būdos, gyvensi su žmogum namuose, rasim mes tau gerus namučius. Kažin ar tas žmogus nemeluoja?

Ieškau žmogaus, kuris sako tiesą ir myli. Jam būsiu labai gera draugė – sėdėsiu šalia tyliai, tyliai ir jei nenorėsi, netrukdysiu. Aš tik gulėsiu ir stebėsiu, ką veikia mano žmogus.

Fusi jau nukirminta, paskiepyta kompleksiniu skiepu, sterilizuota ir nublusinta. Tel. 8 687 45454, Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacija.