Maždaug prieš 7 mln. metų mažas padaras, rizikuodamas susidurti su laukinėmis katėmis ir hienomis, kirto dabartinės Bulgarijos užliejamas lygumas. Mokslininkai svarsto, kad ši suaugusi patelė galėjo tai daryti vaikščiodama dviem kojomis.
Neseniai aprašytas šlaunikaulio fosilinis radinys leidžia manyti, kad išnykusi beždžionė, svėrusi apie 24 kg, turėjo kelis dvikojam judėjimui būdingus anatominius bruožus. Ji preliminariai priskiriama rūšiai Graecopithecus freybergi.
Tyrėjai, išanalizavę senovinį šlaunikaulį, teigia, kad šis kompaktiškas primatas galėjo būti vienas ankstyviausių žmonių giminės pirmtakų. Vis dėlto tokia išvada kelia diskusijų – dalis specialistų ją vertina atsargiai ir pabrėžia įrodymų stoką.
„Šis 7,2 mln. metų senumo protėvis, kurį priskiriame genčiai Graecopithecus, galėtų būti seniausias žinomas žmogus“, – teigė Toronto universiteto paleoantropologas Davidas Begunas.
Graecopithecus kaip galimos žmonių giminės dalies idėja mokslo bendruomenėje ginčijama jau ne vienerius metus. Kritikai atmeta ir iš to kylančią prielaidą, kad žmonijos ištakos galėjo būti Balkanuose, o ne Afrikoje, akcentuodami, jog iki šiol trūksta pakankamai patikimų radinių.
Anksčiau Graecopithecus buvo žinomas tik iš dviejų fosilijų: 1944 m. Graikijoje aptikto apatinio žandikaulio ir 2012 m. Bulgarijoje rasto prieškrūminio danties. Pastarasis buvo iškastas Azmakos vietovėje – ten pat 2016 m. rastas ir šlaunikaulis.
Naujausiame tyrime šlaunikaulio savininkė apibūdinama kaip nedidelio šimpanzės dydžio suaugusi patelė. Palyginimui, jos šlaunikaulis dydžiu buvo panašus į to meto lygumose gyvenusių mėsėdžių žinduolių kaulus – tarp jų minimos milžiniškos ūdrės, ankstyvosios hienos ir į barsukus panašūs gyvūnai.
Vis dėlto mokslininkams svarbiausia ne kaulo dydis, o jo sandara. Pavyzdžiui, šlaunikaulis turi palyginti ilgą šlaunikaulio kaklelį – dalį, kuri jungia kaulo kūną su galvute, įsistatančia į klubą. Ilgesnis kaklelis paprastai siejamas su dvikojyste, nes leidžia kojai laisviau judėti.
Tyrėjų teigimu, tai atspindi evoliucinį kompromisą tarp tvirtumo ir judrumo: žmogui artėjant prie šiuolaikinės formos, didėjo judesių amplitudė, tačiau mažėjo stabilumas ir gebėjimas efektyviai laipioti.
Be to, dėmesys atkreiptas į sėdmenų raumenų prisitvirtinimo vietas, kurios, anot autorių, galėjo būti palankios vertikaliai eisenai. Taip pat išorinės kaulo sienelės storis, kaip teigiama, rodo apkrovas, būdingas judėjimui stačia laikysena.
Kita vertus, fosilijoje matyti ir keturkojams įprastų bruožų. Tyrimo autoriai nurodo, kad šis šlaunikaulis gali žymėti „pereinamąją padėtį tarp Afrikos didžiųjų beždžionių ir įprastai dviem kojomis vaikščiojusių homininų“.
Vėlyvajame miocene Azmakos regionas, kaip manoma, buvo menkai miškinga savana. Tai dera su hipoteze, jog dvikojystė galėjo rastis tuomet, kai miškingos vietovės retėjo ir virto atviresnėmis žolynų erdvėmis.
Tačiau net jei šis primatas dalį laiko praleido ant žemės, jis greičiausiai nejudėjo taip, kaip šiuolaikinis žmogus. Šlaunikaulio požymiai leidžia spėti, kad ji galėjo turėti vadinamąją pasirenkamąją dvikojystę – gebėjimą vaikščioti stačia, kai tai naudinga, bet prireikus judėti ir keturiomis galūnėmis.
Mokslininkai svarsto, kad stačia laikysena galėjo būti naudinga stebint plėšrūnus, efektyviau ieškant maisto retėjančiose buveinėse arba nešant jauniklius tarp medžiuose įrengtų lizdaviečių.
Atsižvelgiant į to laikotarpio aplinkos ir klimato pokyčius, tyrėjai kelia hipotezę, jog Graecopithecus atstovai galėjo migruoti iš Balkanų į Afriką.
„Žinome, kad didelio masto klimato pokyčiai rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir Vakarų Azijoje prieš 8–6 mln. metų lėmė periodiškai susiformuojančias plačias pusdykumes ir dykumas“, – teigė Tiubingeno universiteto paleontologė Madelaine Böhme.
„Tai sukėlė kelias Eurazijos žinduolių sklaidos į Afriką bangas ir padėjo pagrindą šių dienų Afrikos savanų žinduolių faunai“, – pridūrė ji.
Vis dėlto skeptikų netrūksta. Kaip jau anksčiau buvo pažymėję kai kurie ekspertai, geografiškai sunku paaiškinti, kaip gana izoliuota pietų Europos populiacija galėtų būti šiuolaikinių Afrikos beždžionių ar ankstyviausių Afrikos homininų protėvė.
Apskritai šis radinys primena, kiek daug neapibrėžtumo tebėra kalbant apie žmonių kilmę: naujos fosilijos gali ne tik papildyti žinias, bet ir vėl įžiebti senas diskusijas.
Tyrimas publikuotas žurnale „Paleobiodiversity & Paleoenvironments“.
