Grafičių pogrindis: gaujos, jų kovos ir priemonės tikslui pasiekti

Laikas.lt
Tekstas ir nuotr. Justės Karpavičiūtės

„Jei pogrindį smarkiai nušvies, jo nebeliks. Be to, dauguma veiklų yra nelegalios. Nebūtina pažinoti piešėjų ar jų gaujų, kad suprastum jų piešinius, istoriją ir evoliuciją. Viskas yra ant sienos, bet tam reikia akylumo ir pastabumo“, – tai priežastis, kodėl apie grafičių subkultūrą žinome nedaug, išsakyta vieno jos atstovų.

Sudėtinga prieštarauti – viskas logiška ir teisinga: subkultūros neliks, jei ji taps visiems atvira ir pažįstama. Vis dėlto gatvėse esantys užrašai, daugelio vadinami vandalizmu, lydi kasdien ir nori nenori imi svarstyti – ar tai tik betikslis dažų naudojimas, ar po piešiniais ant sienų slepiasi kur kas daugiau?

Žinomumas ir kitų piešėjų pagarba – svarbiausias elementas

„Grafitis yra grafitis tik tuomet, kai jis nelegalus. Kas legalu – tai jau ne grafitis. Piešiant nelegaliai labai svarbūs respect point‘ai (liet. pagarba) – norisi, kad tave matytų ir vertintų. Vertintų už tai, kad sugebi nelegaliai piešti, kad per trumpą laiko tarpą moki nupiešti kokybišką darbą“, – pasakoja Martynas (vardas pakeistas – aut. past.), vienas grafičių piešėjų.

Grafičių piešėjams svarbu pasirodyti, būti matomiems. Kuo žinomesnėje ir matomesnėje vietoje piešiama, tuo daugiau subkultūros atstovų aplodismentų susilaukiama. Jei pieši užmiestyje, vietose, kurias žinai tik pats, nėra adrenalino, negauni vadinamojo fame‘o (liet. žinomumo).

Vartant grafičių entuziastų interneto svetaines ir socialinių tinklų puslapius nesudėtinga suprasti, kas šioje subkultūroje yra vertinama teigiamai. Pagyrų ir pagarbos susilaukia darbai, nupiešti, pavyzdžiui, ant viešojo transporto, traukinių, sienų miesto centre, kurias nuolat mato dideli srautai žmonių. Žinomumas ir matomumas yra vienas esminių principų šioje subkultūroje – jei apie tave kalba ir rašo visuomenė, tu tinkamai padarei savo darbą ir esi pripažintas subkultūros atstovų.

„Piešimas naktį, matomoje vietoje yra svarbus dalykas – norisi adrenalino, tad neini ten, kur niekas nematys tavo piešinio. Manau, kad dauguma piešiančių jaučia šitą jausmą ir daro tai būtent dėl jo“, – pasakoja Martynas.

Žinoma, dėmesys kreipiamas ir į paties piešinio ar tag‘o kokybę. Ne visada vertinama tik kiekybė – grafičių piešėjams svarbu, kad piešinys būtų atliktas kuo profesionaliau, nes tai įrodo gebėjimus per trumpą laiką sudėtingomis sąlygomis sukurti tai, ko kiti galbūt nesugebėtų ir per valandų valandas. 

Teisėsaugos kova su vėjo malūnais

„Valdžia įvedinėja daugybę skirtingų priemonių kovai su grafičių piešėjais. Bet pagauti piešiantį yra beveik neįmanoma, nes policija visiškai nesuvokia, kaip yra atliekami grafičiai. Man yra tekę bendrauti su vienu teisėsaugos atstovu, draugės tėtis dirbo prokuroru ar pan. Tada ir supratau, kad jie nenutuokia paties piešimo principo ir kiek laiko tai užtrunka. Pasakojau jam, kad darbą atliekame per kokias 5–10 minučių, o jie mano, kad mums prireikia 3 valandų. Paprastą tag‘ą išvis užpurškiame vos per 10 sekundžių, o jie galvoja, kad tam reikia bent 15 minučių. Tai paaiškinus patys pripažįsta, kad grafičių piešėjus gaudyti yra tas pats, kas pagauti vėją laukuose“, – pasakoja Jonas (vardas pakeistas – aut. past.).

Pasak jo, pasitaiko atvejų, kai vieną žmogų pagauna daugybę kartų. Bet tik todėl, kad jis nepadaro išvadų, nesupranta, ką negerai daro, nieko nekeičia ir vėl tarsi leidžiasi pagaunamas. Grafičių piešimas yra stiprus komandinis darbas – pieši ne vienas, tuo metu tave „saugo“ kiti komandos nariai, stebi aplinką, o iškilus grėsmei – informuoja.

Grafičių piešimo procesui rengiami planai

Grafičių subkultūra neįsivaizduojama be vadinamųjų gaujų (angl. crew). Labai retas piešėjas tai daro vienas, paprastai darbas būna planuojamas, apgalvojamas.

„Yra daugybė priemonių – visada kažkas prižiūri aplinką, kol kitas piešia, yra racijos, per kurias komunikuojama, ir daugybė kitų būdų išvengiant teisėsaugos baigti pradėtą darbą. Komanda yra kaip vienas kumštis, jei kažkas mato, kad piešiant reikalai pasisuka negera linkme, imasi padėti piešiančiam greičiau pasprukti. Tiesa, jei matome vieną kitą žmogų aplinkui, kuris pastebi piešiančius, reaguojame ne visada – jei, pavyzdžiui, piešiančių ir jam padedančių yra daugiau nei matančių, nėra slepiamasi, nes žinai, kad galėsi apsiginti“, – apie piešimo procesą pasakoja Jonas.

Pasak jo, prieš piešiant pasirūpinama ir pagalbiniais įrankiais. Kopėčiomis, kurios nėra sunkios ir masyvios, bet jei reikia, tampa 3 metrų pakyla; voleliais, galinčiais išsiskleisti iki 5 metrų ilgio – jais pasiekiamos aukštai esančios vietos. Daug klausimų dažnai kyla apie piešinius ir užrašus, esančius ant tiltų ar tiltų atramų vandenyje – jie atliekami pasikabinus alpinistų virvėmis arba plaukiama valtelėmis, žiemą – einama per ledą.

„Žinoma, pasitaiko visko. Būna, nusimatai sieną, susiplanuoji, kaip ką darysi, ateini, o ten – krūva žmonių arba stovi taksi automobilis. Tada visi planai sugriūna ir imi rengti strategiją iš naujo“, – sako Jonas.

Vilniuje – dvi stipriausios gaujos

Vilniuje bene garsiausios ir žinomiausios yra dvi grafičių piešėjų gaujos – tai KGS ir RPG. Pasak grafičių piešėjo Martyno, KGS laikoma viena kiečiausių grupuočių Vilniuje, užėmusi daugiausiai matomų, pavojingiausių vietų Vilniuje, o KGS ir RPG darbus mažai kas užpaišo. Be to, grafičių piešėjų gretose ne paslaptis, kad „Lietuvos“ kino teatro sienos piešinys buvo užkrosintas (angl. cross – out, užpaišymas, užbraukimas) būtent KGS narių.

„Grafičių piešėjų gaujos yra uždaros ir nauji nariai į jas priimami gana retai. Paprastai ten bandoma patekti per darbų kiekį, rašyti ant sienų kuo įmanoma daugiau ir taip būti pastebėtais. Bet yra ir kitų būdų: pavyzdžiui, KGS visai neseniai pasipildė nauja nare mergina, kuri susidraugavo su esamu šios gaujos nariu“, – pasakoja Jonas.

Pasak jo, grafičių piešėjų gaujose, kaip ir kitur, žmonės keičiasi, išvyksta į užsienį, nustoja piešti, todėl norint ir toliau dirbti komandinį darbą ieškomi nauji žmonės, pakeičiantys išėjusiųjų vietą. Dažniausiai priimami jaunesni, gaujos narių nuomone perspektyvūs ir užsitarnavę pasitikėjimą.

„Grafičių piešėjų ratas nėra didelis, todėl bent iš matymo visi vieni kitus žino, atpažįsta braižą. Tas, kuris domisi ir stebi grafičius mieste, gali nesunkiai pasakyti, kurį darbą kas atliko ir visai nesvarbu jo turinys – kiekvienas writer‘is (taip subkultūroje vadinami grafičių piešėjai, liet. rašantieji – aut. past.) turi savo braižą, kurį nesunku pažinti“, – pasakoja Jonas.

Užpaišydamas kito darbą parodai nepagarbą

Grafičių subkultūroje veikiančios gaujos neišvengia ir tarpusavio konfliktų, kai pažeidžiamos nerašytos taisyklės. Dažniausiai pykstamasi dėl neatsižvelgimo į miesto erdvių pasiskirstymą ir dėl vienas kito darbų užkrosinimo.

„Užkrosinimas yra didžiausias įžeidimas kitam writer‘iui. Vieni krosinimą vertina kaip pavydą, kad kažkas atėjo ir padarė geriau nei tu darai, kiti galvoja, kad tiesiog buvo įžengta į nelegalią teritoriją. Jei atsiranda naujas writer‘is, įlenda į bendruomenę ir pradeda kažką aktyviai krosinti, gali greitai susilaukti nemalonės“, – pasakoja Martynas.

Vienas viešiausių konfliktų įvyko dar visai neseniai, kai per Vilniaus gatvės meno festivalį ant „Lietuvos“ kino teatro atsiradęs garsaus gatvės menininko Ernesto Zacharevičiaus piešinys vos per porą dienų buvo užpaišytas vietinių grafičių piešėjų. Bet šis pavyzdys nešokiravo tų, kas supranta grafičio subkultūrą ir ja domisi – visai neseniai Niujorke vieno garsiausių gatvės menininkų Banksy darbai taip pat buvo užpaišyti vos per kelias dienas.

Lietuvoje apie grafičių piešėjų „kovas“ sklando legendos – kiekvienas writer‘is apie jas pasakoja skirtingai. Viena įsimintiniausių ir daugelio prisimenama yra writer‘ių SPUT‘o iš Vilniaus ir ZED‘o iš Kauno „kova“.

„Nesu tikras, bet man atrodo, kad viskas prasidėjo nuo radijo laidos „Gatvės lyga“, kurią veda G&G Sindikatas. Tos laidos metu buvo kalbinamas SPUT‘as ir jis kažką pasakė apie ZED‘ą. Konfliktas tęsėsi apie pusmetį, nes SPUT‘as gyvena Vilniuje ir Londone, ZED‘as – Kaune, manau, buvo nelengva „kariauti“ per tokį atstumą. Vienas atvažiuodavo, užpaišydavo, tada kitas. Pasipaišė vienas ant kito, pakeiksnojo internetinėje erdvėje ir tuo baigėsi“, – pasakoja Jonas.

Visuomenės nepasitenkinimas skatina rašyti ant sienų

Grafičių subkultūra neturi pradžios ir pabaigos taško – tai daugybė elementų ir požiūrių, kuriuos vienija noras piešti ir tai rodyti kitiems. Visuomenės burbėjimas dėl pastatų ir miesto erdvių išniekinimo tikrai nėra priežastis nustoti rašyti, tag‘inti ir piešti – tai tik skatina grafičių piešėjus, nes bet koks kalbėjimas reiškia buvimą pastebėtam.

„Manau, kad grafičių subkultūra yra nesunaikinama, visada atsiras žmonių, kurie įsitrauks į šią veiklą. Šiandien grafičiai yra kitokie nei, pavyzdžiui, prieš dešimt metų, dabar atsiranda daugybė skirtingų krypčių. Lietuvoje rimta scena egzistuoja galbūt du dešimtmečius ir tie, kas tai pradėjo, ją vis dar palaiko. Vis dėlto gerų piešėjų atsiranda nedaug, bet grafičių subkultūrai geras piešimas nėra būtinas, esmė slypi kitur“, – sako Martynas.