Kaip tikras girdimų paukščių karalius, juodagalvė devynbalsė užima garbingą vietą mūsų soduose ir parkuose. Jos fleitos skambesį primenanti giesmė laikoma viena gražiausių, kokią galima išgirsti laukinėje gamtoje. Neatsitiktinai Lietuvos ornitologai 2026 metų paukščiu išrinko būtent juodagalvę devynbalsę.
Juodagalvė devynbalsė (Sylvia atricapilla) jau šimtmetį lydi Vidurio Europos ornitologus – šis paukštis dažnai pasirenkamas organizacijų, tiriančių ir saugančių paukščius, simboliu. 2026 metų paukščio titulas kartu primena ir reikšmingą sukaktį: jau šimtą metų nuosekliai dirbama paukščių apsaugos ir tyrimų srityje.
Devynbalsių genties lotyniškas pavadinimas Sylvia suteiktas ir prestižiniam ornitologijos mokslo žurnalui, leidžiamam nuo 1930-ųjų. Specialistų teigimu, juodagalvė devynbalsė yra puikus rūšies, gebančios prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, pavyzdys. Kadaise tai buvo tipiškas miškų tankmės ir pakelės krūmynų paukštis, o šiandien ji sėkmingai gyvena parkuose, soduose ir miestų želdynuose.
Toks prisitaikymas atsiperka: nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio šios rūšies gausa išaugo maždaug tris kartus. Skaičiuojama, kad Vidurio Europoje juodagalvių devynbalsių gali būti iki kelių milijonų perinčių porų, todėl ši rūšis patenka į gausiausių regiono paukščių penketuką.
Atpažinti juodagalvę devynbalsę nesunku iš būdingos „kepurėlės“: patinėlių ji ryškiai juoda, o patelių ir jauniklių galvos viršų puošia rusvai ruda, kaštoninė spalva.
Kaip atskirti juodagalvę devynbalsę nuo zylės?
Juodagalvė devynbalsė – nedidelis, liaunas paukštelis, kiek mažesnis už žvirblį. Pagrindinis skiriamasis požymis – galvos „kepurėlė“: patinų ji juoda, patelių ir jauniklių – rusvai ruda.
Dėl šio bruožo devynbalsę kartais galima supainioti tik su kai kuriomis zylėmis, pavyzdžiui, šiauriete ar pilkąja zyle. Vis dėlto zylėms juoda galvos dalis dengia ir akis, be to, jos turi aiškiai matomą juodą „barzdelę“ po snapu, o devynbalsė jos neturi.
Tačiau labiausiai šis paukštis paperka balsu. Juodagalvė devynbalsė laikoma viena geriausių mūsų krašto giesmininkių: jos giesmė turtinga, melodinga, skamba šviesiai ir džiugiai. Patinėliai neretai įpina į savo fleitinius motyvus ir kitų rūšių – varnėnų, juodųjų strazdų, lakštingalų – giesmių fragmentų.
Jei krūmuose išgirsite kietą tek-tek, primenantį vienas į kitą daužomus akmenukus, galite būti tikri: netoliese yra ši „metų paukštė“.
Juodagalvės devynbalsės išskirtinumas – ypač skaidri, optimistiškai skambanti giesmė. Įsiklausius galima pastebėti, kad, kitaip nei daugelis paukščių, kurie dažniau čirškia ar čirpia, ši rūšis gieda švariomis, pilnomis natomis. Giesmė prasideda tyloku „murmėjimu“, bet staiga išauga į aiškią, skambančią melodiją. Dėl tokio skambesio atrodo, lyg krūmynuose kažkas grotų fleita.
Nuotykiai pakeliui į žiemojimo vietas
Mūsų platumose juodagalvės devynbalsės praleidžia maždaug pusmetį: parskrenda kovo pabaigoje, o rugsėjį vėl išskrenda. Dauguma jų traukia į Viduržemio jūros regioną, tačiau mokslininkai pastebėjo įdomų reiškinį – nuo XX a. penktojo dešimtmečio dalis Centrinės Europos populiacijos pakeitė migracijos kryptį ir vietoje žiemojimo pietuose nuskrenda į Didžiąją Britaniją.
Ten šią rūšį vilioja švelnesnis klimatas ir gausiai lesyklėlėse siūlomas maistas. Tokios žiemojimo vietos leidžia paukščiams sėkmingai peržiemoti ir pavasarį anksčiau sugrįžti į perėjimo teritorijas. Per kelias kartas ši nauja migracijos kryptis daliai populiacijos tapo genetiškai įtvirtinta.
Vis dėlto kelionės į žiemojimo vietas ir atgal kelia ir mirtinų pavojų. Kai kuriose Viduržemio jūros šalyse, ypač Kipre, Maltoje ir Italijoje, vis dar paplitęs neteisėtas paukščių gaudymas – naudojami tinklai ir žiaurūs lipnūs spąstai. Manoma, kad kasmet tokiu būdu žūsta iki 1,8 mln. juodagalvių devynbalsių. Ornitologų kampanijos ir „metų paukščio“ iniciatyvos siekia atkreipti dėmesį į šią problemą ir prisidėti prie jos sprendimo.
Kaip prisivilioti juodagalvę devynbalsę į savo sodą?
Prisidėti prie šios rūšies gerovės galima labai paprastai – savo kieme ar sode. Perėjimo laikotarpiu devynbalsėms ypač svarbus gausus vabzdžių kiekis, kuriuo maitinami jaunikliai. Todėl verta riboti chemijos naudojimą ir dalį vejos palikti nešienautą – tokiose vietose gausiau vabzdžių, vikšrų ir kitų smulkių bestuburių.
Taip pat naudinga viename sodo kampe palikti lapų, sausų šakų ar žolių krūvą: tokie mikrobuveinių „lopinėliai“ tampa slėptuve ir vabzdžiams, ir paukščiams. Juodagalvės devynbalsės itin mėgsta tankius krūmus, kuriuose gali saugiai sukti lizdus.
Vasarą jos mielai lesa uogas, todėl pasodinus šeivamedžių, ievų, serbentų ar kukmedžių sodas joms gali tapti tikru rojumi. Mainais kiekvieną pavasarį išgirsite giesmę, kurios neatstos jokie įrašai ar radijas.
