Gruzinai vis dažniau renkasi „kyeri“: šie sūrio koldūnai gali tapti nauju mėgstamiausiu patiekalu

Gruzijoje greta gerai žinomų „chinkali“ vis dažniau minimi „kyeri“ – mažesni, švelnesnio skonio sūrio koldūnai, kilę iš Samegrelo regiono. Vietiniai juos vertina kaip lengvesnę kasdienę alternatyvą, o keliautojai – kaip netikėtą atradimą, kuris priverčia kitaip pažvelgti į Kaukazo virtuvę.

„Chinkali“ dažniausiai siejami su mėsa ir sultiniu viduje, todėl tai sotus, ryškaus skonio patiekalas. Tuo metu „kyeri“ esmė – paprastas tešlos ir sūrio derinys, kuriame svarbiausia ne prieskonių gausa, o tekstūra ir produktų kokybė.

„Kyeri“ įdaras tradiciškai gaminamas iš „sulguni“ ar kitų vietinių brandintų sūrių, kurie verdant suminkštėja ir tampa kreminiai. Namuose dažnai pasirenkamas varškės ir sūresnio sūrio derinys, kad įdaras būtų ir švelnus, ir turėtų aiškesnį charakterį.

Mitybos požiūriu šie koldūnai gali būti palankesnis pasirinkimas tiems, kurie vengia kepto maisto, nes „kyeri“ dažniausiai verdami vandenyje. Pieno produktų įdaras suteikia baltymų ir kalcio, tačiau bendras patiekalo lengvumas priklauso nuo porcijos dydžio ir pasirinkto sūrio riebumo.

Pastaraisiais metais kelionių ir restoranų tendencijos vis dažniau akcentuoja regioninę virtuvę, o ne tik šalies „vizitines korteles“. Samegrelo virtuvė išsiskiria tuo, kad šalia ryškių skonių siūlo ir paprastesnius, kasdienius patiekalus, todėl „kyeri“ vis dažniau atsiduria meniu greta klasikinių „chinkali“.

Gaminimas paprastas: plonai iškočiota tešla, nedidelė įdaro porcija ir kruopščiai užspausti kraštai, kad verdant niekas neišbėgtų. Būtent todėl „kyeri“ dažnai rekomenduojami ir tiems, kurie nori pradėti gaminti naminius koldūnus, bet ieško lengviau valdomą techniką turinčio recepto.