Bankomatai daugeliui žmonių ilgą laiką buvo paprasčiausias būdas išsigryninti pinigus. Tačiau pastaruoju metu tiek didžiuosiuose miestuose, tiek ypač mažesniuose miesteliuose pastebimas bankomatų skaičiaus mažėjimas. Ir kartu didėjantis gyventojų nepasitenkinimas.
Vis daugiau žmonių skundžiasi, kad artimiausias bankomatas yra už kelių ar net keliolikos kilometrų. O politikai? Jie dažnai lieka nuošalyje, viską palikdami rinkos reguliavimui. Bet ar grynųjų pinigų prieinamumas neturėtų būti laikomas viešąja paslauga?
Šis klausimas tampa vis aktualesnis, nes dalis gyventojų, ypač vyresnių, gyvenančių atokiau, jau dabar susiduria su realiomis problemomis. Ir jei niekas nesikeis, artimiausioje ateityje jos tik gilės.
Mažėjantis bankomatų tinklas – ne tik technologijų pasekmė
Bankų sektorius pastarąjį dešimtmetį patiria didžiules permainas. Skaitmenizacija, mobiliųjų programėlių plėtra, bekontakčiai mokėjimai – visa tai sumažino poreikį naudotis bankomatais. Tačiau problema ta, kad šie pokyčiai ne visiems prieinami vienodai.
Vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantys regionuose, ne visada turi išmaniuosius telefonus ar patirties naudotis elektroniniais atsiskaitymais. Jiems grynieji pinigai vis dar yra pagrindinis finansinis įrankis.
Todėl mažėjantis bankomatų tinklas ne tik rodo technologijų pažangą, bet ir atskleidžia socialinę nelygybę. Ir ši problema neatsirado savaime – tai tiesiogiai susiję su politinių sprendimų stoka.
Politinis abejingumas ir rinkos dominavimas
Iki šiol Lietuvos valdžia bankų politiką palikdavo savireguliacijai. Teoriškai rinkos dėsniai turėjo užtikrinti paslaugų prieinamumą, tačiau praktikoje viskas pasirodė kiek kitaip. Bankai siekia pelno, todėl natūralu, kad jie nenori išlaikyti nuostolingų bankomatų mažai lankomose vietovėse.
Valstybė galėjo imtis priemonių – sukurti kompensavimo mechanizmą, skatinti bendrus bankomatų tinklus, reguliuoti paslaugų prieinamumo standartus. Bet kol kas tokie sprendimai arba vilkinami, arba svarstomi paviršutiniškai.
Tai kelia klausimą – ar viešoji paslauga, galimybė gauti grynųjų pinigų, nėra pakankamai svarbi, kad būtų apsaugota valstybės lygiu?
Kas kenčia labiausiai?
Nuo bankomatų trūkumo pirmiausia nukenčia mažiausias pajamas turintys žmonės, senjorai, žmonės su ribotomis galimybėmis naudotis technologijomis. Mažuose miesteliuose ir kaimuose net paprasta operacija – išsigryninti pensiją ar susimokėti už paslaugas – tampa sudėtinga.
Šios grupės dažnai neturi alternatyvų. Kelionė iki artimiausio bankomato kainuoja laiką ir pinigus. Tuo pačiu prarandamas ir finansinis saugumas – daugiau žmonių nešiojasi didesnes grynųjų sumas.
Būtina suprasti, kad tai nėra vien technologinė problema. Tai socialinis teisingumas, prieinamumo ir orumo klausimas.
Ar dar galima ką nors pakeisti?
Kai kurios šalys jau seniai suprato, kad bankomatų tinklas yra strateginis infrastruktūros klausimas. Pavyzdžiui, Švedijoje, nors ir skaitmeninės bankininkystės lygis labai aukštas, valstybė įpareigojo bankus užtikrinti minimalią grynųjų prieigą.
Lietuvoje reikėtų rimtai svarstyti apie nacionalinį bankomatų tinklą, valstybinį reguliavimą ar bent jau paskatas bankams išlaikyti paslaugas regionuose. Nes jei viską paliksime rinkai – kaimo žmogui grynieji taps prabanga.
