Šiuolaikinių finansinių sprendimų gausa keičia kasdienius įpročius greičiau, nei daugelis tikėjosi. Vienas iš sparčiausiai kintančių aspektų yra atsiskaitymo būdai. Nuo bekontakčių kortelių iki mobiliojo telefono, šiandien galime apsipirkti nė neišsitraukę piniginės.
Dėl to kyla vis daugiau klausimų: ar išvis dar reikalingi grynieji pinigai? Ir ar tikėtina, kad jie visiškai išnyks jau iki 2030 metų? Nors technologijos juda į priekį, o daugelyje šalių didėja skaitmeninių mokėjimų apimtis, pinigų popierinė forma dar turi savo vietą.
Kai kuriems gyventojams tai – įprotis, kitiems – pasitikėjimo forma, o kai kam vienintelis įmanomas būdas tvarkytis su kasdienėmis išlaidomis. Tai tampa socialinio įtrauktumo klausimu, kuris šiuo metu dar negali būti ignoruojamas.
Vis dėlto, ekspertų akys nukreiptos į artimiausią dešimtmetį. Spėjama, kad 2030-ieji gali būti lūžio taškas, kai valstybėse grynųjų nebeliks arba jie taps visiškai antriniu, retai naudojamu atsiskaitymo būdu. Kiek tokia prognozė pagrįsta, ir kaip atrodo ši situacija Lietuvoje ir pasaulyje?
Skaitmenizacija veržiasi į priekį
Pasaulio bankų ir centrinių institucijų duomenys rodo aiškią tendenciją – vis daugiau žmonių renkasi bekontakčius atsiskaitymus, mobiliuosius pinigų pervedimus ir net kriptovaliutas. Švedija, Norvegija, Olandija jau dabar priartėjo prie visiškai skaitmeninės ekonomikos.
Pavyzdžiui, Švedijoje mažiau nei 10 proc. gyventojų reguliariai naudoja grynuosius – kai kur net turguose grynieji nepriimami. Lietuvoje situacija juda panašia kryptimi, nors šiek tiek lėčiau. Lietuvos banko duomenimis, grynųjų pinigų naudojimas mažėja kasmet.
2022 metais grynieji sudarė apie 30 proc. visų atsiskaitymų, o 2024-ųjų pabaigoje šis skaičius sumažėjo iki 18 proc. Tačiau absoliuti dauguma gyventojų vis dar pageidauja, kad galimybė naudotis grynaisiais būtų išsaugota.
Kas trukdo visiškai atsisakyti grynųjų?
Nepaisant technologinės pažangos, grynųjų atsisakymas nėra tik techninis klausimas. Čia svarbi ir socialinė dimensija. Dalis vyresnio amžiaus žmonių, taip pat atokesnių vietovių gyventojai ar tie, kurie neturi prieigos prie interneto, negali naudotis skaitmeniniais įrankiais taip laisvai, kaip jaunesnė karta.
Grynieji jiems – tai ne tik pinigai, bet ir saugumo bei nepriklausomumo jausmas. Taip pat svarbu atsižvelgti į privatumo aspektus. Skaitmeniniai atsiskaitymai fiksuojami, kaupiami, analizuojami. Tuo tarpu grynųjų naudojimas – anonimiškas.
Nors tai kartais susiejama su šešėline ekonomika, daliai gyventojų tai vis dar vienintelis būdas išlaikyti kontrolę ir nepalikti skaitmeninių pėdsakų.
Centriniai bankai svarsto skaitmenines valiutas
Daugelyje šalių pradėta kurti skaitmenines centrinio banko valiutas. Europos Centrinis Bankas svarsto skaitmeninio euro idėją, kuria būtų siekiama sujungti grynųjų saugumo savybes su skaitmeninio patogumu. Tačiau tokia valiuta dar tik kuriama ir kol kas neturi aiškaus paleidimo termino.
Ekspertai mano, kad skaitmeninis euras arba analogiška nacionalinė valiuta galėtų būti kompromisas tarp grynųjų išlaikymo ir modernios pinigų politikos. Visgi tam reikia ne tik technologinio pasiruošimo, bet ir politinio sprendimo, taip pat visuomenės pasitikėjimo.
Ar Lietuva pasiruošusi?
Lietuvos bankas 2024 metais paskelbė, kad dirba ties sistemomis, kurios užtikrintų pinigų prieinamumą net visiškai skaitmeninėje ekonomikoje. Taip pat siekiama užtikrinti galimybę naudotis grynaisiais bent viename kilometre nuo kiekvieno šalies gyventojo namų.
Tai rodo, kad net jei grynųjų naudojimas ir mažės, jų prieinamumas dar ilgai išliks prioritetas. Be to, Seimo nariai ir įvairios nevyriausybinės organizacijos palaiko iniciatyvas, kurios garantuotų teisę naudotis grynaisiais kaip viena iš žmogaus laisvių.
2030 metai galutinis atsisveikinimas ar tiesiog posūkis?
Atsakyti vienareikšmiškai sunku. Jei tendencijos išliks tokios kaip dabar, grynųjų naudojimas smarkiai sumažės, bet visiškai išnykti jis, ko gero, dar nespės. Daugelis ekspertų sutaria, kad 2030-ieji labiau pažymės pereinamąjį laikotarpį, o ne galutinį tašką.
Taigi, ar iki 2030 metų grynieji išnyks? Ne. Bet jie taps mažiau svarbūs, o kai kur net ir retenybė. Visgi Lietuvoje kol kas svarbu ne tiek atsisakyti, kiek užtikrinti galimybę rinktis. Ir tai – sveikas požiūris.
