Pastaraisiais metais pasaulyje stebimas reikšmingas dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromo, plačiau žinomo kaip ADHD, diagnozių augimas tarp suaugusiųjų. Vis daugiau žmonių kreipiasi į specialistus įtardami pas save šį sutrikimą, dažnai paskatinti socialinių tinklų turinio ar informacijos, randamos internete. Tačiau nauji moksliniai tyrimai atskleidžia rimtą problemą, kad didelė dalis klinikinių tyrimų, kuriais remiamasi kuriant gydymo rekomendacijas, nėra pakankamai tikslūs ir patikimi.
ADHD ilgą laiką buvo siejama su vaikų elgesiu. Šis sutrikimas pasireiškia dėmesio stoka, impulsyvumu ir fiziniu neramumu. Vaikams diagnozė dažniausiai patvirtinama stebint jų elgesį mokykloje ar namuose.
Tačiau kai tie patys diagnostiniai kriterijai taikomi suaugusiems, vertinimas dažnai remiasi vien subjektyviais paties žmogaus išgyvenimais, pavyzdžiui, dėmesio išlaikymo sunkumais ar greitu nuotaikos svyravimu.
Daugelis suaugusiųjų, kuriems šiandien diagnozuojamas ADHD, vaikystėje niekada nebuvo įvertinti dėl šio sutrikimo. Jie kreipiasi į gydytojus būdami suaugę, kartais po ilgo nerimo, nuovargio ar gyvenimo sunkumų laikotarpio. Tai kelia klausimų apie šių diagnozių pagrįstumą ir apie tai, ar visada teisingai atskiriama ADHD nuo kitų psichikos sveikatos sutrikimų, tokių kaip depresija, nerimo sindromas ar net bipolinis sutrikimas.
Klinikiniai tyrimai, ar jie tikrai patikimi?
Tyrėjų grupė iš Danijos ir Brazilijos atliko plataus masto analizę, kurioje išnagrinėjo beveik 300 svarbiausių klinikinių tyrimų, skirtų suaugusiųjų ADHD. Rezultatai parodė, kad daugiau nei pusėje šių tyrimų nebuvo atliekamas išsamus dalyvių psichikos vertinimas prieš pradedant gydymą. Tai reiškia, kad daugeliu atvejų net nebuvo aišku, ar dalyviai tikrai sirgo ADHD, ar kentėjo nuo kitų sutrikimų.
Dar viena problema, kad tyrimuose dažnai nedokumentuojama, kas tiksliai atliko diagnozę. Tik mažiau nei 40 procentų atvejų nurodyta, kad tai darė psichiatras ar psichologas. Kai kuriose situacijose diagnozė buvo atlikta naudojant tik kompiuterinius testus arba paties žmogaus savidiagnostiką. Tokia praktika kelia grėsmę gydymo kokybei, nes neteisingai nustatyta diagnozė gali lemti netinkamą vaistų skyrimą ir nepagrįstą medikamentinį gydymą.
Kodėl tai svarbu pacientams?
ADHD gydymas dažnai apima stiprius medikamentus, kurie turi šalutinį poveikį. Jeigu žmogui neteisingai nustatoma ADHD, jis gali gauti nereikalingą farmakologinį gydymą, o tikroji jo problema gali likti neišspręsta. Dar blogiau, tai gali būti ignoruojamos rimtesnės psichikos sveikatos problemos, kurioms reikalinga visai kitokia terapija.
Taip pat svarbu paminėti, kad tiksliai diagnozuotas ADHD gali labai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Todėl profesionalus vertinimas ir aiškūs diagnostiniai kriterijai turi būti laikomi būtinybe, o ne pasirinktiniu sprendimu.
Reikia vieningų standartų
Mokslininkai, atlikę šią analizę, pabrėžia, kad būtina suvienodinti diagnostinius kriterijus ir užtikrinti, kad kiekviena diagnozė būtų patvirtinta kvalifikuotų specialistų. Tokie pokyčiai padėtų ne tik gerinti gydymo kokybę, bet ir išvengti klaidų, kurios gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių pacientų gyvenimui.
Apibendrinant galima teigti, kad dabartinė praktika diagnozuojant ADHD suaugusiems reikalauja peržiūros. Tikslumas, profesionalumas ir atsakingas požiūris į psichikos sveikatą turi tapti kiekvienos diagnozės pagrindu, siekiant užtikrinti, kad pagalba būtų suteikta tiems, kam jos iš tikrųjų reikia.
