Hiacintai po žydėjimo: patarimai, kaip juos prižiūrėti, kad žydėtų ir kitais metais
Hiacintai – vieni gražiausių pavasario pranašų, tačiau kai spalvingi žiedeliai pradeda ruduoti ir džiūti, neretas mano, kad augalas „atliko savo darbą“. Dalis žmonių klaidingai laiko hiacintus vienmečiais, ypač jei jie auginami vazonuose. Iš tiesų, tinkamai pasirūpinus po žydėjimo, hiacintai gali žydėti dar daug metų.
Kai žiedai nuvysta, hiacintas pereina svogūnėlio atsinaujinimo fazę. Energija, kuri iki tol buvo skiriama žiedynui, nukreipiama į apačią – į svogūnėlį. Lapai tuo metu ir toliau aktyviai vykdo fotosintezę: taip svogūnėlis sukaupia maistinių medžiagų, reikalingų kitam sezonui. Kartais augalui prireikia dvejų metų, kad vėl gausiai sužydėtų, tačiau dažniausiai pumpurus jis sukrauna jau kitą pavasarį. Jei šiuo laikotarpiu augalas apleidžiamas, kitais metais jis gali išauginti tik skurdžius lapus arba apskritai nebeataugti.
Vazonų išmesti ar sode svogūnėlių iškasti vien dėl to, kad hiacintas nužydėjo, tikrai nereikia. Svarbiausia – teisingi veiksmai po žydėjimo.
Pirmasis žingsnis – pašalinti nužydėjusį žiedyną. Tai būtina, jei norite, kad svogūnėlis liktų stiprus. Nuvytusią žiedų kekę kartu su stiebu reikėtų nupjauti kuo arčiau pagrindo, kai tik ji praranda dekoratyvumą. Taip augalas neeikvos jėgų sėkloms brandinti, o visas resursas bus skiriamas svogūnėliui. Svarbu žiedyno neplėšyti – geriau naudoti dezinfekuotas žirkles, peilį ar mažą sekatorių.
Taip pat negalima karpyti žalių lapų. Būtent jie „maitina“ svogūnėlį ir padeda jam pasiruošti kitam žydėjimui. Lapus galima pašalinti tik tada, kai jie patys natūraliai pagelsta ir visiškai nudžiūsta.
Šiuo laikotarpiu priežiūra iš esmės reiškia vieną dalyką – kuo ilgiau išlaikyti lapus gyvybingus. Nors hiacintas jau nebežydi, jam vis dar reikia vandens. Laistyti reikėtų saikingai, kad substratas būtų lengvai drėgnas, bet nepermirkęs.
Pravers ir papildomas maitinimas: vieną ar du kartus galima patręšti daugiasudėtinėmis trąšomis, skirtomis svogūninėms gėlėms. Priežiūrą baigiame tuomet, kai lapai pradeda natūraliai gelsti ir džiūti – tai ženklas, kad svogūnėlis paėmė, ką galėjo, ir pereina į ramybės būseną.
Sode auginamus hiacintus patogiausia kasti birželio pabaigoje arba liepos pradžioje, kai lapai jau būna sausi ir lengvai atsiskiria nuo svogūnėlio. Terminas gali šiek tiek kisti, priklausomai nuo oro sąlygų. Hiacintai gali likti žiemoti dirvoje – natūralūs temperatūrų svyravimai padeda jiems atsinaujinti. Vis dėlto kas kelerius metus verta juos iškasti: taip sumažinama grybelinių ligų rizika ir išvengiama per didelio svogūnėlių susitelkimo.
Reguliariai išdžiovinami ir tinkamai prižiūrimi svogūnėliai gali auginti žiedus net iki 15 metų, o ateityje žiedai dažnai būna didesni ir stipresni.
Iškastus svogūnėlius reikia nuvalyti nuo žemių likučių ir sudžiūvusių šaknų. Svarbiausia – kruopščiai išdžiovinti juos gerai vėdinamoje, pavėsingoje vietoje. Svogūnėlių negalima laikyti sandariuose plastikiniuose maišuose, nes jie greitai supūva. Geriausiai tinka kiauraraštės dėžutės arba popieriniai maišeliai, laikomi sausoje ir vėsioje patalpoje, maždaug 17–20 laipsnių temperatūroje. Gera oro cirkuliacija yra būtina. Taip pat verta prisiminti, kad svogūnėliai yra nuodingi žmonėms ir naminiams gyvūnams, todėl juos reikėtų laikyti nepasiekiamoje vietoje.
Vazonuose pirktus hiacintus prižiūrime panašiai kaip augančius sode. Nuvytus žiedams, žiedyną nupjauname ir vazoną perkeliame į šviesią vietą, tačiau be tiesioginių saulės spindulių. Kai lapai visiškai nudžiūsta, svogūnėlį išimame iš žemės, nuvalome ir laikome iki rudens.
Svogūnėlis gali likti ir vazone, tačiau tuomet jį reikėtų laikyti maždaug 6 laipsnių temperatūroje. Vis dėlto drėgmė ir prastas išdžiūvimas didina puvinio riziką, todėl saugesnis pasirinkimas – išimti svogūnėlį iš žemės, pašalinti nunykusias šakneles ir gerai išdžiovinti. Tinkamai paruoštas svogūnėlis gali laukti sodinimo kelis mėnesius.
Reikėtų įvertinti ir tai, kad priversti tą patį hiacintą kasmet taip pat gausiai sužydėti tame pačiame vazone gali būti sudėtinga. Dažnai žiedynai smulkėja, todėl po kelerių metų pravartu svogūnėlį perkelti į sodą – ten sąlygos paprastai geresnės, o maistinių medžiagų daugiau.
Dažniausia klaida, kuri kainuoja kitų metų žydėjimą, – per anksti pašalinami lapai. Jie neretai nukerpami vien todėl, kad atrodo negražiai, tačiau hiacintui tai reiškia, kad svogūnėlis nebegaus pakankamai maisto atsargų. Kita klaida – per gausus laistymas, kai augalas jau ramybės būsenoje: drėgmė ir „neveikiantis“ svogūnėlis sudaro idealias sąlygas pelėsiui ir puviniui. Trečia klaida – palikti iškastus svogūnėlius kaitrioje saulėje: jie perkaista ir gali žūti.
Laikantis šių paprastų taisyklių hiacintų nereikės atsisakyti – užtenka šiek tiek pagalbos po žydėjimo, ir jie džiugins spalvingais varpeliais dar ilgus metus.
