„Huawei” kompanijai per kelerius pastaruosius metais pavyko pasiekti tai, kas buvo laikoma neįmanoma. Siauruose technologijų pasaulio žmonių sluoksniuose žinoma Kinijos telekomunikacijų bendrovė per palyginti trumpą laiką sugebėjo ne tik prasibrauti į aukščiausią išmaniųjų telefonų segmentą, bet ir tapti viena jo lyderių. Tačiau „Huawei” niekada nepamiršo tų, kurie jai padėjo pakilti į viršų industrijos laiptais, ir visada siūlė platų vidutinės/biudžetinės klasės įrenginių asortimentą, kurio pagrindiniais atstovais paskutiniu metu tapo „P Lite” serija.
Deja, nors šie telefonai dalinosi pavadinimu su kompanijos flagmanais, apart to, „Lite” modeliai turėjo nedaug bendra su aukščiausios klasės prietaisais. Šiemet „Huawei” užsimojo viską pakeisti ir su „P40 Lite” rimtai nusitaikė į vidutinės klasės karaliaus titulą. Deja, kompanijai pagalius į ratus šiais metais pradėjo kišti JAV sankcijos, neleidžiančios į naujus įrenginius diegti „Google” paslaugų. Taigi, šioje apžvalgoje pabandysime atsakyti į klausimą, ar „Huawei P40 Lite” patobulinimų užteks nusverti gyvybiškai svarbių programėlių nebuvimą ir ar šis telefonas mūsų regione išties gali petys į petį kautis su savo konkurentais.
Dizainas
Visada buvau įsitikinęs, kad ką jau ką, bet biudžetinį telefoną nuo Premium klasės atstovo galiu atskirti ir užsimerkęs. Linijos, formos ir korpuso medžiagos pigesniuose išmaniuosiuose stipriai skiriasi nuo flagmanų. Vis dėlto „Huawei P40 Lite” sugebėjo priversti mane suabejoti savo jėgomis.
Pirmasis nustebinęs dalykas – aptaki ir labai komfortiška forma. Jokių pirmtakams būdingų aštrių kampų ar netolygaus perėjimo tarp rėmelio ir švelniai lenktos nugarėlės. Be to, paėmus į rankas „P40 Lite”, norisi jį vartyti delne ir imti nuo stalo. Nežinau kaip, tačiau gamintojui pavyko vizualiai ne juokais sumažinti korpuso dydį. Galbūt dėl to kaltas beveik visą priekinę dalį užimantis ekranas, galbūt aptakios linijos, bet vieną ant kito sudėjęs „Huawei P40 Lite” ir kasdien naudojamą „LG V50 ThinQ”, likau maloniai nustebęs, kad abu telefonai kone vienodo dydžio.
Pagirtinas ir mygtukų išdėstymas. Dešiniame šone esantis įjungimo mygtukas yra idealiai ten, kur atsiduria mano nykštys, o po juo sumontuotas pirštų antspaudų skeneris yra greičiausias, kokį teko testuoti telefone. Taip, vis dar kalbame apie vidutinės klasės atstovą.
Kas privertė nusileisti arčiau žemės buvo korpuso medžiagos. Pirmąjį naudojimo pusvalandį nuoširdžiai maniau, kad nugarėlė pagaminta iš stiklo, nes „Huawei” panaudojo kažkokį 3D efektą suteikiantį gilų, stiklui būdingą blizgesį. Klastą išdavė tik stuktelėjimas nagais ir apsičiupinėjimas pirštų antspaudais. Su rėmeliu panašiai – matinė tekstūra šiek tiek primena aliuminį. Tokia konstrukcija leido numesti šiek tiek svorio ir išvengti brangių skilusio stiklo keitimo išlaidų. Dėl šios priežasties, jei būčiau telefono pirkėjas, tikrai nesirinkčiau naudoti jo su dėklu. Galų gale, ir iš vizualinės pusės labai neblogai atrodo, ypač – šiuo metu madinga žalia mano egzemplioriaus spalva. Taip pat galima rinktis iš klasikinės juodos arba ekstravagantiškos rausvos, kuri, mano nuomone, atrodo gana pigiai.
Ekranas
„Huawei P40 Lite” ekranas yra vienas akivaizdžiausių patobulinimų, kadangi jis pagerėjo praktiškai visomis prasmėmis, išskyrus vieną.
Pradėkime nuo gerų dalykų – manau, kiekvienas netruks pastebėti, jog pirmtake buvusi lašo formos priekinės kameros išpjova iš centro persikėlė į kairį kampą ir pakeitė formą. „Huawei” nusekė paskui „Samsung” ir pradėjo naudoti skylutės formos iškirpimus, kurie ne tik užima mažiau naudingo ploto, bet ir yra patrauklesni akiai. Per visą testavimo laikotarpį nebuvo nė karto, kai ji uždengė turinį ar erzino savo buvimu. Mano manymu, toks sprendimas yra kur kas geriau nei lėti priekinės kameros pakėlimo mechanizmai.
Kitas teigiamas žingsnis į priekį yra padidėjusi ekrano įstrižainė. Nuo šiol vietoje 6,15 colio pirmtake ji siekia 6,4 colio. Dydžio prieaugis yra kaip tik toks, kokio reikėjo patogesniam naudojimui ir turinio peržiūrai, bet tuo pat metu niekaip neapsunkinantis valdymo. Žinoma, gaila, kad įstrižainė išsipūtė padidėjusių korpuso matmenų sąskaita, o apatinis rėmelis liko ganėtinai didelis ir siunčia žinutę apie „P40 Lite” priklausymą vidutiniam segmentui. Kaip ten bebūtų, šio modelio ekrano forma, panašiai kaip korpusas, atrodo lyg nusileidusi tiesiai iš flagmanų.
Tai kas gi tas inkaras, tempiantis visą vaizdo patirtį žemyn? Pasenusi ekrano technologija. Matrica vis dar išlieka vienu brangiausių telefono komponentų, todėl kurdami kainai jautrų modelį, gamintojai vis dar susivilioja galimybe pažangią AMOLED pakeisti pigesne IPS. Ką tai lemia? Kur kas mažesnį kontrasto lygį ir blankesnes spalvas, ypač juodą, kas pastebima vis labiau populiarėjant tamsiam programėlių režimui.
Aišku, „P40 Lite” FHD+ matrica nėra tokia bloga kaip galėjo pasirodyti. Vaizdas labai detalus, jame labai malonu skaityti tekstą. Gamyklinis „Gyvo” pavadinimu pakrikštytas spalvų režimas šiek tiek bando vaidinti AMOLED perspausdamas ryškius atspalvius, bet pora paspaudimų nustatymuose ir vaizdas vėl arti realybės. Ko šiek tiek pasigedau, yra šviesumas. Flagmanai mane sugadino, todėl įpratau net ir ryškiausioje pavasario saulės šviesoje patogiai naudotis telefonu, kas ne visada pavyks su „P40 Lite”. Užtat džiaugsis tie, kurie rūpinasi regos sveikata – ši IPS matrica akis vargina šiek tiek mažiau nei ryškūs AMOLED.
Malonu, kad „Huawei” tęsia tradiciją klijuoti gamyklines apsaugines plėveles, tad ilgiau pavyks išsaugoti prekinę ekrano išvaizdą. Žinoma, čia irgi pakastas šuo – gamintojas apie ekrano stiklo atsparumą kalbą nenoriai, kas signalizuoja, jog čia nerasime naujausios „Gorilla Glass” kartos.
Gyvenimas be „Google” paslaugų
Praėjusių metų vasarą įsigaliojusios Jungtinių Valstijų sankcijos ir priverstinis bendradarbiavimo su „Google” nutraukimas daugeliui Android išmaniųjų gamintojų būtų reiškęs pasitraukimą iš rinkos. Vis dėlto Kinijos milžinė nuo pat pirmųjų sekundžių susitaikė su situacija ir su gerbėjų palaikymu pradėjo ieškoti veikiančių sprendimų, demonstruodama, kad „Huawei”, kaip ir jos fanų, taip lengvai nepaimsi.
Per daug neanalizuodami situacijos, pereikime prie dramblio kambaryje – kaip sekasi naudotis telefonu be „Google Play” paslaugų? Nepaisant mano išankstinio skepsio, stebėtinai gerai, kadangi kompanija apgalvojo daugybę procesų. Pirmojo nustatymu metu „P40 Lite” rekomenduos pasinaudoti „Phone Clone” aplikacija, kuri iš jūsų telefono perkels ne tik visas žinutes, kontaktus ir skambučius, bet ir visas aplikacijas. Tai reiškia, kad naujame išmaniajame turėsite 90% visų savo programėlių ir nereikės sukti galvos, iš kur jas atsisiųsti. Taigi, galėsite ir širdeles Instagrame dėlioti, ir su draugais per „Messenger” bendrauti, ir naujienas skaityti. Nepersikels tik kai kurių bankų ir visos „Google” programos.
„Revolut”, „SEB” ir „Luminor”, kaip ir daugumą kitų programėlių, galėsite atsisiųsti naršyklės laukelyje įrašę pavadinimą + „apk” – tiks dauguma programų, nes čia veikia tas pats Android kaip ir anksčiau. Galų gale, žinant, kokie populiarūs „Huawei” telefonai Lietuvoje, tik laiko klausimas, kada visos bankų aplikacijos atsidurs oficialioje šios kompanijos telefonams skirtoje „AppGallery” parduotuvėje, kurioje jau galima rasti kelias mūsų šalyje populiarias programėles ir daugumą lietuvių pamėgtų žaidimų. Jei kartais jos asortimentas pasirodytų per mažas, galima įsidiegti „Amazon AppStore” parduotuvę, kurioje rasite tokius žaidimus kaip „PUBG”.
Verstis be „Google” appsų taip pat sekėsi neprastai. Gamyklinė „P40 Lite” naršyklė geba „YouTube” puslapiui suteikti programėlės išvaizdą, „Gmail” laiškus leis gauti ir rašyti gamyklinė el.pašto aplikacija, o „Google Maps” iš bėdos pakeičia „Here” žemėlapiai. Be to, „Huawei” pastarąją problemą žino ir kartu su „TomTom” kurią solidžią „Google Maps” alternatyvą. Didesnių problemų kils nebent jei naudojate „Google Pay” ar tokias specifines, kaip „Analytics”, aplikacijas. Moralas – paaukojus nedidelę dalį komforto ir minimaliai pakeitus įpročius naujaisiais „Huawei” telefonais galima naudotis ir dabar.
Be to, jau išbandėme ir neoficialų būdą įrašyti „Google” paslaugų paketą, kuris šiuo metu veikia. Apie jį papasakosime atskirame straipsnyje, tačiau į tai dėti daug vilčių nereikėtų, nes amerikiečiai jau ieško būdų, kaip tam užkirsti kelią.
Veikimas
„Huawei” vidutiniokai išskirtine galia niekada nepasižymėjo ir vartotojus stengdavosi sužavėti kitais dalykais, tačiau šiemet gamintojui įgėlė nežinia kokia bitė ir pagaliau sulaukėme išties pajėgaus nebrangaus telefono.
Dėl visko kaltas pasisekęs „Kirin 810” procesorius, lenkiantis konkuruojantį „Snapdragon 730” lustą visu 11%. Jam talkina 6GB operatyviosios ir 128GB vidinės atminties. Beje, kalbant apie vidinę atmintį, „P40 Lite” ji tapo stipriai greitesnė nei pirmtake ir atitinka „UFS 2.1” standartą, kas turėtų ypač paspartinti programėlių atvėrimą. Jei vis dėlto 128GB jums pasirodytų maža, vietoje antros SIM galite įstatyti atskirai parduodamą NM standarto atminties kortelę.
Realiame gyvenime ši skaičių tirada reiškia itin greitą veikimą. Tiesą pasakius, „Huawei P40 Lite” net nereikėjo tų tradicinių poros valandų persiorientavimo, kurį būdavau priverstas patirti peršokęs iš kasdien naudojamo flagmano į lėtesnį vidutinės klasės modelį. Aplikacijos atidaromos itin sparčiai, o naudojimosi patirtis – labai sklandi. Net ir aplikacijos operatyviojoje atmintyje. Tai greičiausiai yra gerai optimizuotos „EMUI 10.0.1” vartotojo sąsajos nuopelnas ir jeigu atvirai, seniai beprisimenu kitą testuotą vidutinės klasės modelį, kuris veiktų taip gerai kaip „P40 Lite”.
Kalbant apie žaidimus, džiaugiuosi, jog pagaliau į mano rankas pateko „Huawei P Lite” serijos išmanusis, kuris leidžia žaisti sudėtingesnius žaidimus aukštesniais nei žemiausiais grafikos nustatymais. „PUBG” atveju tai buvo „HD”, bet manau, jog ateityje atsiras ir „UltraHD” palaikymas, kadangi galios tikrai užtenka. Džiugu, kad ir po vidutinio ilgio žaidimų sesijos nugarėlė nevirsta keptuve ir tampa šiltesnė tik pora laipsnių.
Ar tai žaidėjų telefonas? Greičiausiai, vis dar ne, tačiau karantino metu vienam – kitam nuobodžiam vakarui jo galios pakaks su kaupu.
Garsas
„Huawei” telefonų, net ir pačių brangiausių, garso kokybė niekada nežavėjo. Per daug priekaištauti lyg ir negalėdavai, bet lūkesčiai taip iki galo ir nebūdavo patenkinti. Turėdamas tai omenyje, iš „Huawei P40 Lite” jokių audiofilinių charakteristikų nesitikėjau.
Apačioje įtaisytas garsiakalbis vis dar vienas ir nepanašu, kad gamintojas ruoštųsi artimiausiu metu judėti stereo link – vidutinės kokybės pokalbio ausinė vis dar atlieka tik pokalbių funkciją ir neveikia kaip antras garsiakalbis. Smagu bent jau tai, kad stipriai patobulintas aukštų dažnių atkūrimas. Pirmtakuose padidinus garsą pasigirsdavo iškraipymai ir traškėjimas, ko šiame modelyje nepasitaikė. Deja, „P40 Lite” vis dar serga mažo garsiakalbio liga, todėl žemi dažniai praktiškai neegzistuoja, o pačiam garsui trūksta tūrio. Bent jau garsumo lygis šiek tiek pasistūmėjo į priekį, bet iki lyderių dar labai toli.
Su ausinių jungtimi panaši situacija. Garsas tylus net ir su biudžetinės klasės ausinėmis, todėl bijau pagalvoti, kas būtų prijungus didesnės varžos skardines. Kokybė irgi nežavi, viskas lyg ir subalansuota, bet tuo pat metu be charakterio. Žinoma, turėkite omenyje, kad čia kalba žmogus, kasdien naudojantis audiofilinės kategorijos „LG V50 ThinQ”. Kita vertus, 2020 metais jau turbūt reikėtų pradėti džiaugtis pačios ausinių jungties buvimu, o ne jos kokybe.
Kamera
Praeityje labai vidutiniška „P Lite” serijos fotografijos patirtis privertė mane padaryti išvadą, kad „Huawei” bando šiek tiek gudrauti ir važiuoti ant savo flagmanų sukurto kamerų lyderių valdo, iš tiesų siūlydami vidutinišką optiką ir galimybę. Taigi, nenuostabu, kad pamatęs 4 kameras „P40 Lite” nugarėlėje, iš karto pagalvojau apie eilinį bandymą vartotojus papirkti kiekiu. Visada pasisakiau už tai, jog vidutinės klasės telefonuose būtų mažiau, tačiau kokybiškų kamerų, o ne krūva prastos kokybės objektyvų.
„Huawei P40 Lite” jutiklių rinkinys praktiškai nesiskiria nuo pirmtako – 48MP pagrindinė, 8MP itin plataus kampo, 2MP gylio kameros ir naujasis 2MP makro sensorius. Pagrindinė kamera, siekdama taupyti vietą atmintinėje ir surinkti šiek tiek daugiau šviesos, sujungia 4 pikselius į vieną ir šaudo labai neblogai atrodančias 12MP. Dienos šviesoje jos labai detalios, gerai sufokusuotos, su tinkamai parinkta ekspozicija. Galbūt spalvų paletė vis dar ne visai mano skonio, kadangi išmanusis linkęs šiek tiek padidinti kontrastą, taip sukurdamas neprofesionalo akiai patrauklesnį kadrą.
Tačiau jei norite maksimaliai geriausių nuotraukų, kurias „P40 Lite” gali fiksuoti gero apšvietimo sąlygomis, raiškos nustatymuose pasirinkite „48MP DI neprilygstamas ryškumas” režimą. Paspaudus fotografavimo mygtuką reikės palūkėti kelias sekundes, kol iš kelių skirtingų kadrų bus sujungtas vienas neprilygstamas. Galbūt šiek tiek per stiprus žodis, bet ši parinktis pagerina ne tik detalumą, bet ir spalvas bei kitus parametrus. Galbūt kasdienai pakaks automatinio režimo, tačiau fotografuojant automobilį skelbimui ar kitomis ypatingomis progomis, verta šiek tiek pasikankinti. Įprastas 48MP režimas – nieko vertas.
Tamsoje situacija šiek tiek liūdnesnė. Nors „Huawei” čia perkėlė savo „Nakties” režimo algoritmus iš šioje srityje lyderiavusių flagmanų, kiša koją vidutiniška optikos kokybė ir optinės stabilizacijos nebuvimas. Iš pirmo žvilgsnio, labai gerai susitvarkoma su ryškiais šviesos šaltiniais ir kadras vizualiai pašviesinamas, tačiau netruksite pastebėti tarsi muiluotų detalių ir agresyvaus optinio triukšmo slopinimo. Taip pat pastebėjau, jog tam tikrais atvejais automatinis režimas leidžia gauti netgi geresnį kadrą su minimaliai daugiau detalių.
Itin plataus kampo kamera vis dar savo kokybe atsilieka nuo pagrindinio sensoriaus. Prastesnis dinaminis diapazonas, liūdnos spalvos ir detalumas. Gerai bent jau tiek, kad „Huawei” išmoko tvarkytis su tokio tipo objektyvams būdingu nuotraukos kraštų iškraipymu. Kaip ten bebūtų, ji savo darbą atlieka ir leis vienoje nuotraukoje sutalpinti daugiau turinio.
„P40 Lite” nebuvo aprūpintas priartinimui skirta kamera, bet tai kompensuoja daug pagrindinio sensoriaus megapikselių. Paspaudus 2x mygtuką, tiesiog apkerpama didelės rezoliucijos nuotrauka, todėl priartinamas praktiškai be kokybės nuostolių. Gylio kamera kartu su programine įranga veikia labai neblogai ir portreto režime ganėtinai tiksliai sulieja foną. Šiokių tokių iškraipymų pasitaiko, bet juos pastebės tik akyla akis.
Tuo metu 2MP makro jutiklis, mano nuomone, yra visiškai bevertis. Jis teoriškai pasitarnaus tokiu metu, kaip dabar, iš kelių centimetrų atstumo fotografuojant žibuokles ar šiaip gėlių žiedus, tačiau pačios nuotraukos kokybė nedžiugina. Dažnai greičiau ir patogiau tiesiog rinktis automatinį režimą – nuotrauka bus ir detalesnė, ir nereikės vargti stengiantis tiksliai pataikyti tų kelių centimetrų atstumą. Manau, makro fotografija bus viena tų funkcijų, kurią išbandysite vos nusipirkę telefoną ir vėliau pamiršite.
Šiek tiek liūdina „P40 Lite” filmavimo galimybės. Negalėsime pasirinkti ne tik 4K raiškos, bet ir geresnės nei 30 kadrų per sekundę kokybės. Net ir filmuojant 1080p, vaizdo įrašams trūksta detalumo ir stabilumo – kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, tačiau atrodo tarsi filmuota telefonu. Šiek tiek situaciją taiso dirbtiniu intelektu pagrįstas video redagavimo įrankis, kuris leis lengvai apkirpti ir sumontuoti vaizdo įrašą net ir nieko bendra su video montavimu neturintiems žmonėms.
Nebūdamas didelis asmenukių entuziastas, apie priekinės 16MP kameros galimybes per daug neišsiplėsiu. Veido tekstūra ne visada gerai įamžinama ir stipriai programiniu būdu padidinamas aštrumas. Užtat labai neblogai veikia portreto funkcija. Šių metų naujovė – asmenukėms skirtas naktinis režimas. Pastebėjau, jog jis linkęs pernelyg stipriai pašviesinti veidą, bet bendras rezultatas yra stebėtinai geras. Manau, ši funkcija pravers kelionėje, kai norėsite įsiamžinti gražiai apšviestose naktinio miesto gatvėse.
Baterija
Nors „Huawei”, kaip ir dauguma kitų Kinijos telefonų gamintojų, daug dėmesio skyrė baterijos ištvermei. Tiesa, paskutiniu metu testuoti šio gamintojo vidutinės klasės išmanieji nebuvo šioje srityje neišsiskyrė, tad jo lyderyste jau buvau pradėjęs abejoti. „Huawei P40 Lite” savo pirmtakų problemas ištaisė ir 180 laipsnių pakeitė mano įsitikinimus.
Pradėkime nuo to, kad šiame modelyje randama 4200mAh baterijos talpa, nors ir beveik 1000mAh didesnė nei pirmtako, šiuo metu jau nebėra toks didelis pasiekimas. Tačiau nežinau kaip, bet „Huawei” pavyko iš jos išspausti maksimumą. Manau, prie to prisidėjo ir energijai reiklių „Google” paslaugų nebuvimas, nes įkrovos procentai telefono nenaudojant stovi kaip įkalti. Net ir atsikėlę ryte rasite jų tiek, kiek ir palikote prieš užmigdami, na, galbūt vienu ar pora mažiau, jei fone liks daug veikiančių programėlių.
Kita vertus, net ir naudojantis telefonu akumuliatorius demonstruoja pasakiškus rezultatus. Naršant internete, skaitant naujienas, bendraujant socialiniuose tinkluose, fotografuojant, klausant muzikos ir naudojant tam tikras specifines programas nepavykdavo „P40 Lite” nusodinti per vieną dieną. Vakare likdavo 50-60%, ko visiškai turėtų pakakti kitai darbo dienai. Viskas dėl efektyvaus procesoriaus, gerai optimizuotos programinės įrangos ir tokių gudrybių kaip išmaniai reguliuojama ekrano rezoliucija (nustatymuose ji vadinama skyra), sumažinant vaizdo kokybę, kai tam nėra poreikio (šią funkciją galima išjungti).
Atėjus laikui papildyti energijos atsargas, jūsų lauks dar vienas siurprizas – iš „Huawei” flagmanų persikėlęs net 40W galios įkrovimas, galintis tuščią bateriją iki 70% įkrauti vos per pusvalandį. Panašių galimybių vidutiniame kainų segmente nesiūlo jokie kiti konkurentai. Be to, mano manymu, tokios galios greitasis įkrovimas, kartu su puikia baterija, iš esmės keičia daugelio vartotojų naudojimo įpročius. Nuo šiol nebereikės paranojiškai sekti akumuliatoriaus procentų ar su savimi tampytis išorinės baterijos – keliolika minučių su dėžutėje pridedamu „Supercharge” įkrovikliu ir jūsų telefonas vėl pasiruošęs darbui.
Iki visiškos pilnatvės trūksta nebent belaidžio įkrovimo galimybės, bet bent jau man asmeniškai jos nebuvimą atperka aukščiau išvardinti privalumai.
Verdiktas
Akivaizdu, kad praėjusių metų iššūkiai kompaniją privertė susiimti kaip niekada anksčiau. „Huawei P40 Lite” už pirmtaką pranašesnis visa galva – atrodo moderniau, yra smarkiai galingesnis, pasižymi platesnėmis kameros galimybėmis ir nuostabia baterija su neįtikėtinai greitu įkrovimu. Taip, „Google” paslaugų paketo nebuvimas šiuo metu išties yra trūkumas, tačiau gamintojas problemą sėkmingai sprendžia siūlydamas veikiančius sprendimus ir į priekį nuolat judėdamas septynmyliais žingsniais.
Dauguma vartotojų, nusipirkę „Huawei P40 Lite” ir šiek tiek pakeitę įpročius, galės juo visavertiškai naudotis jau dabar, o „Huawei” artimiausiu metu suras būdų susidoroti su visais dėl „Google” nebuvimo kylančiais nepatogumais. Be to, nedidelį diskomfortą kompensuoja puikus kainos/kokybės santykis. Vargu ar rinkoje būtų galima rasti kitą telefoną, kuris kainuodamas mažiau nei 300 eurų geba pasiūlyti tiek daug, kiek „Huawei P40 Lite”. Visa tai šiam modeliui padeda išvengti nugarmėjimo į prarają ir leidžia kaip lygus su lygiu kautis su artimiausiais konkurentais.
