Leprozė yra liga, kuri daugeliui asocijuojasi su viduramžių istorijomis ir religinių tekstų pasakojimais apie raupsuotus žmones. Šiandien, nepaisant mokslo pažangos ir veiksmingo gydymo, ji vis dar egzistuoja ir kasmet pasaulyje nustatoma dešimtys tūkstančių naujų atvejų.
Dėl globalizacijos, migracijos ir intensyvaus žmonių judėjimo tarp žemynų retkarčiais pavieniai ligos atvejai pasiekia ir Europą, primindami, kad net ir „užmirštos“ infekcinės ligos gali sugrįžti.
Svarbu žinoti, kaip ši liga plinta, kokie jos simptomai ir kaip ji gydoma, kad nereikalinga baimė neužgožtų fakto, šiandien leprozę galima veiksmingai kontroliuoti ir daugeliu atvejų visiškai išgydyti.
Istorijose minima liga sugrįžo į Europą
Rumunijoje pirmą kartą per 44 metus patvirtintas užsikrėtimo leproze atvejis – ligos, kurią dažniausiai prisimename iš istorinių šaltinių. Leprozė nustatyta ne pilnai trisdešimties metų Azijos kilmės moteriai, dirbusiai masažo salone.
Dar trys tame pačiame salone dirbusios moterys buvo hospitalizuotos stebėsenai, o gavus detalius tyrimų rezultatus, vienai jų taip pat patvirtinta ši liga.
Paaiškėjo, kad visos moterys kilusios iš to paties Azijos regiono ir dirbo vienoje vietoje – masažo salone Klužo-Napokoje (Cluj-Napoca) Rumunijoje.
Po leprozės diagnozės salonas buvo nedelsiant uždarytas. Vis dėlto Rumunijos sveikatos apsaugos ministras Aleksandru Rogobete ramina, kad saloną lankė klientai neturėtų nerimauti dėl savo sveikatos, nes užsikrėtimas leproze paprastai įvyksta tik esant ilgalaikei ir glaudžiai sąveikai su sergančiuoju.
Kas yra leprozė?
Leprozė – tai lėtinė infekcinė liga, kurią sukelia bakterija Mycobacterium leprae. Kiekvienais metais pasaulyje užregistruojama apie 170 tūkst. naujų leprozės atvejų, tačiau daugiausia jų nustatoma Afrikos šalyse, Indijoje, Indonezijoje ir Brazilijoje.
Nors liga ir siejama su sunkiomis deformacijomis bei mirtimi, šiandien mirtingumas nuo leprozės mažėja. Anksti diagnozavus ligą ir laiku pradėjus gydymą, galima ją visiškai išgydyti arba bent jau gerokai sumažinti sunkių, gyvybei pavojingų komplikacijų riziką.
Leprozė plinta oro lašeliniu keliu, tačiau ne per trumpą, atsitiktinį kontaktą. Norint, kad įvyktų užsikrėtimas, būtina ilgalaikė, dažna ir artima sąveika su sergančiu žmogumi. Ši liga nepasižymi dideliu užkrečiamumu, o infekcijos pavojus daugiausia gresia artimiems, ilgalaikiams kontaktams.
Leprozės simptomai
Vienas iš leprozės simptomų – jutimo sutrikimai: prisilietimo, skausmo, temperatūros pojūtis sumažėja rankose ir kojose. Ant odos atsiranda blyškios ar rausvos dėmės, kurios tampa nejautrios. Gali pasireikšti guzeliai, sausa ir pleiskanojanti oda, plaukų slinkimas, ypač antakių, odos pastorėjimas.
Liga pažeidžia periferinius nervus, dėl ko pasireiškia jutimo netekimas, raumenų silpnumas, nervų skausmingumas ir deformacijos. Galimi ir akių pažeidimai, kurie gali lemti regėjimo pablogėjimą ar net apakimą.
Diagnozė ir gydymas
Diagnozuojant leprozę, atliekami nosies išskyros tyrimai, odos biopsija, PGR tyrimai. Gydymas remiasi vaistų deriniu: dapsonu, rifampicinu ir klofaziminu. Gydymas trunka nuo 6 iki 12 mėnesių ar ilgiau. Dažnai skiriami ir gliukokortikosteroidai nervų uždegimui valdyti.
Net ir po gydymo rekomenduojama ilgalaikė medicininė stebėsena iki 10 metų, kad būtų galima laiku nustatyti atkrytį ar vėlyvas komplikacijas.
Sergantieji leproze neretai susiduria su socialine atskirtimi, diskriminacija, psichologiniu spaudimu. Todėl gydymas turi apimti ne tik medicinines priemones, bet ir psichologinę pagalbą, socialinę integraciją ir visuomenės švietimą, kad būtų šalinamos nepagrįstos baimės ir stereotipai.
Šiandien leprozė yra valdoma ir išgydoma liga, jeigu laiku kreipiamasi pagalbos.
