Tarptautinė, 26-oji Vilniaus knygų mugė, vyksianti kitų metų vasario 26–kovo 1 dienomis, taps ne tik leidinių ir autorių susitikimo vieta, bet ir svarbia žodžio erdve, kurioje dar kartą permąstysime, kas esame ir kokia visuomene tampame. Viena iš tokių diskusijų vyks su Knygų mugės svečiu – ilgamečiu Rytų Europos politikos ir ekonomikos apžvalgininku, žurnalo „The Economist“ vyresniuoju redaktoriumi Edwardu Lucasu.
Edwardas Lucasas – žinomas britų žurnalistas, nagrinėjantis energetinio saugumo, šnipinėjimo, Rusijos užsienio ir saugumo politikos, taip pat Rytų Europos politikos ir ekonomikos temas. Lietuviškai išleistos dvi jo knygos: 2008 metais pasirodęs „Naujas šaltasis karas“ („The New Cold War“), kurioje autorius toliaregiškai įvertino Putino Rusiją, ir 2013 metais išleista „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“. Lietuvos žiniasklaidoje dažnai publikuojami jo komentarai ir apžvalgos.
Vilniaus knygų mugės tema „Žodis ieško žmogaus“ skatina kalbėti apie atsakomybę. Tai plati tema, apimanti ne tik literatūrą, bet ir tautos kultūrą, istoriją, politiką. Ji bus plačiai nagrinėjama mugės programoje – knygų pristatymuose, susitikimuose su autoriais, diskusijose. Vienoje jų, vasario 28 dieną, dalyvaus ir Edwardas Lucasas, kalbėsiantis apie lietuvių identitetą, istorines patirtis ir jų reikšmę Vakarų pasauliui.
Klausimus Edwardui Lucasui uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
„Lietuviams reikėtų mažiau nerimauti, ką apie juos galvoja pasaulis“
Esate vadinamas Lietuvos bičiuliu. Jums iš toli turbūt geriau matyti, kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė Lietuvos tautinis naratyvas. Kokią Lietuvą mato pasaulis?
Šis klausimas atspindi tam tikrą neurotišką užsisklendimą, kurio nenoriu skatinti. Lietuviams reikėtų mažiau nerimauti dėl to, ką apie juos galvoja pasaulis, ir daugiau galvoti apie tai, kuo jie nori būti. Šio klausimo šaknys glūdi okupacijos laikotarpyje, kai Lietuva buvo tiesiog ištrinta iš žemėlapio, o klausimas „ar jūs apskritai žinote, kad mes dar tebesame?“ buvo nuoširdus ir neatidėliotinas.
Tačiau šiais laikais viskas pasikeitė. Įsivaizduokime, kad kalbėtume apie panašaus dydžio šalį, pavyzdžiui, Airiją. Taip, Airija turi nacionalinį naratyvą, netgi kelis. Tačiau airiai – aš ir pats iš dalies esu airis – neskiria daug laiko svarstymams ir nerimui, ką apie juos galvoja pasaulis. Juos domina, ką reiškia būti airiu, o dar labiau – savirealizacija ir klausimas, ką darysime toliau.
Lietuva labai pasikeitė nuo tada, kai čia lankiausi pirmą kartą 1990-aisiais. Pirmiausia pasikeitė veiksnumo jausmas. Lietuviai, kaip asmenys, individai, mano, kad keliauti, kalbėti užsienio kalbomis, turėti planų ir juos keisti yra visiškai normalu. Dusinantis bejėgiškumo jausmas, arba „proto okupacija“, išgyveno geopolitinę okupaciją ir išnyko.
Apie „mažų“ valstybių identitetą ir ambicijas
Ar mažųjų šalių identitetas skiriasi nuo didžiųjų? Lietuva pastaruoju metu dažnai vaizduojama tarsi linija, brėžianti ribą tarp demokratijos ir autoritarizmo. Kaip tai veikia mūsų identitetą?
Lietuva iš tikrųjų nėra tokia maža. Ji didesnė už Latviją ir Estiją. Ir didesnė už Kiprą – o juk Kipro niekas nevadina mažu. Visoms mažoms ir vidutinio dydžio šalims kyla nerimo dėl perspektyvos, kad pasaulyje dominuos galia pagrįstos didžiosios valstybės. Tačiau manau, kad Lietuvos istorija taip pat reiškia, jog turite didesnių ambicijų, kai kalbama apie pasaulio politiką.
Jūs jau supratote, kad neužtenka išsikovoti nepriklausomybę nuo sovietų imperijos – jūs norėjote tą imperiją sunaikinti. Matote 1863 metų aljanso – Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, taip pat Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos paveldo – svarbą. Pasinaudokite tuo formuodami savo žinutes. Raskite, ką įdomaus pasauliui pasakyti, ir sakykite tai įtikinamai.
Kaip ir šį kartą, dažnai pabrėžiate mažųjų valstybių sumanumą ir drąsą. Vis dėlto jaučiamės tarsi pėstininkai didžiųjų politikų žaidime…
Gyvybiškai svarbu išlaikyti daugiašales mūsų saugumo organizacijas, įskaitant Europos Sąjungą. Institucijos, suteikiančios jums balsą ir teisę balsuoti, yra patikimiausia garantija, kad esate šachmatų lentos žaidėjas, o ne tik jos figūrėlė.
Mažosios valstybės ir tarptautinės normos
Kaip, jūsų nuomone, mažosios valstybės gali formuoti tarptautines moralines normas?
Praktikuoti tai, ką skelbia.
Praeities traumos ir atsparumas
Išgyvenome okupaciją ir tikrai nenorėtume grįžti atgal. Kaip manote, ar tai, kad buvome okupuoti, padeda mums realiai vertinti padėtį? O gal atvirkščiai – priverčia viskuo abejoti, net ir gerais ketinimais?
Problema – ne tik sovietų okupacija. Manau, kad vis dar gajus „kaimo mentalitetas“: provincialus, niekuo nepasitikintis. Lietuvoje taip pat egzistuoja nuolankus, hierarchija paremtas gyvenimo aspektas. Socialinis bendradarbiavimas galėtų būti glaudesnis.
Kita vertus, praeities trauma reiškia, kad esate atidūs ir atsparūs grėsmėms.
Ar Europa išgirdo Baltijos perspėjimus?
Ar Europos politikai išgirsta mūsų mėginimus perspėti?
Manau, kad 2022 metais įvykusi plataus masto invazija visiškai įrodė, jog Baltijos šalių nuogąstavimai yra pagrįsti. Tačiau nepakanka pasakyti „aš jums sakiau“. Lietuviai, kaip ir kiti, turi pateikti praktinių idėjų ir įtikinamai jas išdėstyti.
Būtų naudinga glaudžiau bendradarbiauti su kitomis šalimis, ypač su Estija ir Latvija. Steigiu naują analitinį centrą – Baltijos tarptautinio saugumo centrą (angl. BISC), kuris stengsis sustiprinti Baltijos šalių balsą formuojant viešąją Vakarų nuomonę.
Mažųjų valstybių įvaizdis žiniasklaidoje
Ar pastebite, kaip pasaulio žiniasklaida formuoja mažųjų valstybių įvaizdį?
Pamažu nyksta užgaulūs stereotipai apie „Rytų Europą“. Tačiau Baltijos šalys vis dar vadinamos „mažomis, buvusiomis sovietinėmis šalimis“. Randasi ir nauja idėja, kurią vadinu „švelniuoju išskirtinumu“ – B3 šalys yra savotiškas ypatingas atvejis. Turime paaiškinti, kad „B3“ yra budrios, atsparios, gerai ginkluotos ir gerai pasirengusios.
Kaip pasakoti savo istoriją pasauliui?
Gal išties mes pernelyg mažai pasauliui pasakojame apie savo istoriją ir praeitį, iš kurios pasimokyti gali ne tik mes patys, bet ir kitos šalys?
Gyvename pasaulyje, kuriam, norime to ar ne, mažai rūpi istorijos žinios. Geriau subtiliai ir sumaniai išsakyti mintis, žadinant pasaulio smalsumą.
Lietuva po dešimtmečio
Kaip Lietuva Europoje atrodys po dešimtmečio? Ar drįstumėte prognozuoti?
Manau, mūsų laukia keli bauginantys metai, tačiau ne vėliau kaip 2035-aisiais galėsime lengviau atsikvėpti ir gyventi įprastą gyvenimą.
Knyga šiandienos Lietuvai suprasti
Galbūt galite rekomenduoti knygą, kuri padėtų suprasti šiandienos Lietuvą?
Man labai patiko Manto Adomėno geopolitiniai šnipų trileriai. Stengiuosi, kad jie būtų išleisti ir anglų kalba.
26-oji Vilniaus knygų mugė vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Didžiausią kultūros renginį šalyje organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija „Agata“ bei Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“. 2025 metais mugėje apsilankė daugiau nei 55 900 lankytojų, vyko per 320 renginių.
