Labai mėgstu koncertuoti. Ir kažkodėl labiausiai – rudenį. Kai visi sulėtėja, kai vis anksčiau sutemsta, kai prisimenam didelius jaukius megztinius ir, namie įsijungę stalinę lempą, sėdim ir galbūt nieko ypatingo neveikiam. Neveikiam, o jauku. Gal tyliai groja muzika, gal kažkas iškepė mums obuolių pyragą, gal mes šiandien pakalbėjom su kitam mieste gyvenančiu draugu ir, pasiuntę jam labų dienų, supratom, kad esam šitam vienišam pasauly ne vieni, kad mūsų irgi neužmiršta, kaip ir mes neužmirštam. JEI neužmirštam.
Labai mėgstu koncertuoti. Ir kažkodėl labiausiai mėgstu dainuoti naujas dainas. Jos visada būna arčiausiai kūno ir širdies, visada būna gyviausios ir labiausiai mano. Kol jos naujos ir dar girdėtos vos kelių žmonių, jos ir tėra tik mano vienos. Kai jas išgirsta pilna Šv. Kotrynos bažnyčios salė ar Kongresų rūmuose sugužėję žmonės, jos pradeda savo kelionę po kitų namus, kitų širdis, kitų gyvenimus. Kažkas joms grojant mylisi, o kažkas – skiriasi, kažkas pykstasi, o kažkas – susitaiko. Ir štai nuo to momento šitos dainos yra jų. Jūsų. Tų, kurie mylitės ir skiriatės, pykstatės ir taikotės.
Jei kalbėčiau apie asmeninį savo gyvenimą pastaraisiais metais, man reiktų labai daug veiksmažodžių. Jis sukosi ir vertėsi, sviro ir tvino, griaudėjo ir draskėsi. Paskui, kaip visada būna po didelių audrų, stojo tyla ir šilti geltonos šviesos atspindžiai nudažė mano veidą. Jei kalbėčiau apie asmeninį savo gyvenimą… bet nekalbu. Nes yra dainos. Per pastaruosius metus prirašiau jų tiek, kad vienintelis logiškas veiksmas buvo pradėti darbą prie antro albumo. Ir kadangi aš kartais imuosi to, kas atrodo kaip „vienintelis logiškas veiksmas“, albumas jau baigtas.
Šitas albumas vadinsis „Švelnesnis žvėris“. Jis apie mus – mane ir tave, jį ir ją. Tuos, kurie giliai viduje yra instinktyvūs, agresyvūs, stiprūs ir drąsūs. Tuos, kurie eina nuo grobio prie grobio, žiūri savęs ir saugo savus, yra ištikimi ir atsidavę, kartais gali būti beatodairiški ir žiaurūs. Bet žmogus – keistas gyvūnas, labai įmantrus žvėris. Jis žaidžia ir maivosi, pažįsta švelnumo kerus, mėgaujasi žodžiais ir garsais, užsiiminėja begale išlikimui nebūtinų dalykų: gaišta laiką malonumams, lepinasi, dainuoja ir šoka… myli. Dienos pabaigoje mes visi – tokie patys. Švelnūs, keisti, įmantrūs žvėrys.
Kol albumo dar nėra prekyboje, jame skambančios dainos tėra mano. Bet aš surengsiu septynis koncertus, kuriuose naujos dainos pirmąkart išvys didelį šviesų pasaulį, o jei kai kurie iš jūsų po koncerto nusipirks ir albumą, procesas taps nebesustabdomas. Naujoms dainoms skambant galėsit mylėtis ir skirtis, pyktis ir taikytis. Naujose dainose galėsit ieškoti savęs ir Jo(-s), praeities ir ateities. Pažadu – gerai pasistengus įmanoma rasti viską. Tikiuosi, jums patiks. O jei ne… na, ką jau padarysi.
Labai mėgstu koncertuoti. Labiausiai – tada, kai salė pilna atvirų širdžių ir plačių akių.
Laukiu Jūsų:
- lapkričio 14 d. Marijampolės kultūros centre;
- 15 d. Druskininkų Kolonadoje;
- 16 d. Klaipėdos koncertų salėje; 19 d.
- Vilniaus Kongresų rūmuose;
- 21 d. Šiaulių koncertų salėje „Saulė“;
- 27 d. Panevėžio J. Miltinio dramos teatre;
- 28 d. Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose.
