Richardas O’Barry išgarsėjo ir praturtėjo, treniruodamas delfinus ir inicijuodamas populiarųjį TV serialą „Fliperis”. Vieną dieną ant jo rankų užplaukusi delfinė žvilgtelėjo į akis, neįkvėpė oro ir nusižudė. Tragiškas įvykis paskatino Richardą permąstyti didžiules pajamas nešančio delfinų verslo prigimtį. Jis tapo delfinų teisių gynėju.
Richardas O’Barry tvirtina, kad delfino šypsena yra viena didžiausių pasaulio apgavysčių, kuri perša klaidingą nuomonę, kad inteligentiškieji delfinai visuomet jaučiasi laimingi.
Į nelaisvę patenkantiems ir delfinariumuose pasirodantiems gyvūnams bent jau pasiseka išlikti gyviems. Mažo Japonijos kaimelio Taiji žvejai po vandeniu šviesdami galingais lazeriais paveikia delfinų orientaciją ir įvilioja juos į nuo pašalinių žvilgsnių saugomą užutekį. Ten dvi dienas nukankinti delfinai drąstiškai išžudomi, o jūros vanduo nusidažo raudona kraujo spalva. Kiekvienų metų rugsėjį vykdomo negailestingo genocido dienomis 23 tūkst. delfinų paaukojama dėl didelę paklausą turinčios delikatesinės mėsos.
Mažai kas atkreipia dėmesį, kad delfino mėsa netinkama valgyti dėl joje esančio pavojingai didelio gyvsidabrio kiekio. Japonijos verslininkai greitai atrado nišą ir lengviau sugaunamų delfinų mėsą pradėjo tiekti į parduotuves ir restoranus kaip banginio mėsą.
Filmas atskleidžia didvyrišką žygdarbį, kaip Richardo O’Barry į vieną komandą suburtiems skirtingų profesijų amerikiečiams pavyko nufilmuoti šiurpą keliančius, pyktį provokuojančius, iki ašarų sujaudinančius ir veikti skatinančius vaizdus. Kruopščiai suplanuotos naktinės operacijos metu drąsuoliai rizikavo griežtomis bausmėmis (režisierius Louie Psihoyos būtų suimtas, jei tik dar kartą atvyktų į Taiji ir turėtų sėdėti kalėjime už atliktą nusikalstamą veiklą) ar net gyvybėmis. Gali būti, kad į nešvarų verslą įsipainiojusią Taiji valdžią saugo mafijos gangsteriai.
Apie režisierių
Louie Psihoyos (g. 1957) mokėsi Misūrio universitete, studijavo fotožurnalistiką. Režisierius dabar yra įtrauktas į geriausių pasaulio fotografų dešimtuką. 1980 m. jam darbą pasiūlė žurnalas „National Geopraphic“, kuriame jis dirbo kone du dešimtmečius. 2009 m. Sandanso kino festivalyje L. Psihoyos pristatė savo debiutinį dokumentinį filmą „Įlanka“. Jis buvo apdovanotas publikos simpatijų prizu, o po ilgų kelionių po festivalius pelnė ir JAV režisierių gildijos apdovanojimą, buvo nominuotas „Oskarui“. Japonijos miesto Taiji valdžia dėl šio filmo iškėlė režisieriui baudžiamąją bylą. Jei L. Psihoyos grįžtų į šį miestą, būtų teisiamas.
Pagrindiniai apdovanojimai:
„Oskaro” premija už geriausią dokumentinį filmą 2009 m.
