Lietuvoje vis dar trūksta nuoseklios sąsajos tarp švietimo sistemos ir mokslo bei inovacijų ekosistemos. Moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai skiriama gerokai mažiau lėšų nei Europos Sąjungos vidurkis, o švietimo sistema susiduria su struktūrinėmis spragomis – nuo lėto reagavimo į technologinius pokyčius iki nesugebėjimo nuosekliai parengti inovacijomis grįstai ekonomikai reikalingų specialistų.
Ekspertų vertinimu, būtent švietimo, mokslo ir inovacijų politikos sąveika lems, ar Lietuva ateityje pajėgs kurti didesnę pridėtinę vertę ir išlaikyti konkurencingumą.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė, politologė Margarita Šešelgytė atkreipia dėmesį, kad švietimas ir mokslas Lietuvoje ilgą laiką buvo vertinami kaip antraeilės sritys, kurioms didesnis dėmesys dažniau tekdavo ekonomikos pakilimo laikotarpiais.
„Ilgą laiką trūko aiškaus supratimo, kad proveržis be mokslo ir inovacijų neįmanomas. Švietimas ir mokslas dažnai buvo finansuojami likutiniu principu: kai ekonomikai sekasi, atsiranda papildomų lėšų, tačiau tai nebuvo laikoma strateginiu prioritetu“, – teigia politologė.
Kalbėdama apie technologinę pažangą, ji pabrėžia, kad problema slypi ne tiek Lietuvos atsilikime, kiek lėtame švietimo sistemos prisitaikyme prie pokyčių.
„Technologijos vystosi itin sparčiai, todėl dažnai tenka ne eiti koja kojon, o bėgti iš paskos. Jaunimas prie naujų įrankių prisitaiko per mėnesius, o ugdymo turinys keičiasi per metus“, – pastebi M. Šešelgytė.
Didžiausią atotrūkį politologė mato bendrojo ugdymo mokyklose, kur, jos teigimu, vis dar dominuoja žinių atkartojimo logika. „Vaikai mokomi atsiminti ir atkartoti, o ne spręsti problemas, kritiškai vertinti ar kurti. Dirbtinio intelekto eroje toks mokymasis ateityje tiesiog nebebus reikalingas“, – sako ji ir priduria, kad universitetams vėliau tenka taisyti netinkamai susiformavusius mokymosi įpročius.
Pašnekovės teigimu, švietimo sistemos spragos ilgainiui persikelia į mokslo ir inovacijų lauką. Tai tiesiogiai apsunkina šalies galimybes plėtoti inovacijomis paremtą ekonomiką, kuri kuria didesnę pridėtinę vertę.
Pigesniu darbu grįstas augimo modelis išsisemia
Nacionalinio plėtros banko ILTE vyriausioji ekonomistė Jonė Kalendienė pabrėžia, kad švietimo sistemos gebėjimas parengti kritiškai mąstančius, naujovėms atvirus, rizikos nebijančius ir nesėkmėms atsparius specialistus tiesiogiai lemia šalies potencialą kurti inovacijas ir paversti jas ekonomine verte. Būtent čia ryškėja Lietuvos problema: pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) apimtis šalis vis dar gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio.
„Lietuva moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai iš viso skiria apie 1 proc. bendrojo vidaus produkto, kai ES šalių vidurkis viršija 2,2 proc. Mažą polinkį investuoti į inovacijas rodo ir tai, kad inovacijas pirmiausia matome kaip galimybę įsisavinti ES fondus, o ne kaip verslo ir visos šalies konkurencingumo ilguoju laikotarpiu pagrindą. Esame viena iš šalių pirmūnių pagal ES lėšomis finansuojamų MTEP išlaidų dalį, tačiau kartu – viena labiausiai atsiliekančių pagal verslo išlaidas MTEP. Verslo išlaidos MTEP Lietuvoje siekia apie 0,44 proc. BVP, kai ES vidurkis yra maždaug 1,5 proc.“, – teigia J. Kalendienė.
Pasak jos, be aktyvesnio verslo vaidmens MTEP srityje darosi sudėtinga ne tik kurti inovacijas, bet ir išlaikyti talentus, o tai ilgainiui silpnina šalies konkurencingumą.
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pažymi, kad ši problema glaudžiai susijusi su iki šiol dominavusiu Lietuvos ekonomikos augimo modeliu. Anot jos, ilgą laiką augimas rėmėsi besivejančios ekonomikos pranašumais – technologijų perėmimu, pigesne darbo jėga ir užsienio investicijų pritraukimu, tačiau šiandien šie veiksniai nebeužtikrina tokio paties augimo tempo.
„Lietuva yra palyginti jauna, maža ir atvira ekonomika, kuri pasižymėjo itin sparčia konvergencija link Europos Sąjungos vidurkio. Vis dėlto šiandien jau esame pasiekę brandesnę pakopą: darbo kaštai sparčiai auga, o lengviausiai pasiekiami konkurencingumo pranašumai jau daugiau ar mažiau išnaudoti“, – sako ekonomistė.
Pasak I. Genytės-Pikčienės, Lietuva neturi daug absoliučių konkurencinių pranašumų – nei reikšmingų gamtinių išteklių, nei didelės vidaus rinkos. Todėl ateities augimas neišvengiamai turi remtis inovacijomis ir aukšta pridėtine verte.
„Kita ekonomikos raidos pakopa – augimas, grįstas nišiniais, inovatyviais sprendimais. Tam būtina kryptingai veikianti švietimo, inovacijų ir investicijų ekosistema, kurioje mokslas, verslas ir valstybė veiktų išvien“, – pabrėžia ji.
Švietimo sistemos vaidmuo ir galimi jos pertvarkos scenarijai, kartu su platesniais Lietuvos raidos scenarijais bei jų reikšme šalies ekonominiam potencialui, bus pristatyti vasario 12 d. vyksiančiame ILTE forume 2026. Renginys bus atviras visiems norintiesiems, tačiau reikės išankstinės registracijos.
Atskirtis tampa ekonomine rizika
Ekspertai pabrėžia, kad švietimo problemos tiesiogiai persikelia į darbo rinką. I. Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį į augančią skaitmeninių įgūdžių nelygybę tarp regionų ir socialinių grupių.
„Kadangi Lietuvos darbo rinka yra palyginti sekli, kompetencijų netolygumai sukuria struktūrinio nedarbo prielaidas – darbo pasiūla paprasčiausiai neatitinka paklausos kokybinių kriterijų“, – teigia ji.
M. Šešelgytė silpniausia grandimi įvardija bendrojo ugdymo mokyklas. Jos teigimu, mokytojų trūkumas, nepakankamai parengtos programos ir didelė atskirtis tarp skirtingų mokyklų sukuria nelygias starto pozicijas jaunimui, o ilgainiui tai persikelia į visą visuomenę.
„Kalbant apie švietimo sistemos prioritetus, mokyklų grandis šiandien yra kritiškai svarbi. Čia formuojasi pagrindinės kompetencijos – kritinis mąstymas, mokymosi įgūdžiai ir atvirumas inovacijoms. Nesant sisteminio požiūrio, apimančio visą ugdymo grandinę, reformos ir toliau išliks fragmentiškos“, – sako politologė.
