Vasarą daugelis gėlių darželiuose ir gėlynuose greitai praranda dekoratyvumą: dalis veislių nuvysta vos prasidėjus karščiams, o lysvės netenka ryškių spalvų. Tačiau yra augalų, kurie sukurti „ilgajai distancijai“ – jie žydi ilgai, pakelia kaitrą ir dažnai reikalauja mažiau priežiūros.
Vasaros spalvų maratonas: petunijų hibridas „Supertunia Vista“ ir saulės nebijančios cinijos
Viena iš priežasčių, kodėl kai kurios petunijos greitai nyksta, – įkaitęs dirvožemis ir aukšta oro temperatūra. Dėl to dalis augalų jau birželio pradžioje ima skursti, praranda lapus, o gėlynas atrodo tuščias. Ieškant patvaresnių sprendimų, buvo sukurta nauja petunijų hibridų kryptis – „Supertunia Vista“.
Šios petunijos auga plačiai ir sudaro tankius, žemus kupstus. Tinkamomis sąlygomis jos gali išsiplėsti iki daugiau nei metro skersmens, o aukštis dažniausiai siekia apie 50–60 cm. Svarbiausias privalumas – gebėjimas ilgai išlaikyti gausų žydėjimą net per užsitęsusias karščio bangas.
Augalo ištvermę lemia ir augimo pobūdis: jis greitai uždengia dirvos paviršių lapais bei žiedais, tarsi sukurdamas natūralų „kilimą“. Tai mažina dirvos įkaitimą ir lėtina vandens garavimą, todėl šaknų zona ilgiau išlieka vėsesnė ir drėgnesnė. Dėl to net karštomis dienomis dažnai galima laistyti rečiau.
Tarp naujesnių veislių minimos „Vista Cool Jazz“, „Vista Paradise“ ir „Mini Vista Pink Cloud“ – jos išvestos taip, kad žydėjimas būtų kuo stabilesnis net esant ekstremalesnėms temperatūroms.
Dar vienas vasaros „maratonininkas“ – cinija (dar vadinama jurginine cinija). Pastaraisiais metais ji vėl atrandama iš naujo, nes gerai ištveria saulę ir trumpalaikę sausrą. Manoma, kad augalo atsparumą karščiui sustiprina antioksidaciniai fermentai, padedantys mažinti ląstelių pažeidimus, o ryškias žiedų spalvas palaiko natūralūs augalo junginiai, saugantys audinius nuo kaitros ir UV spinduliuotės.
Tarp populiarių cinijų serijų dažnai minimos „Benary’s Giant“, „Uproar Rose F1“ ir „Oklahoma Pink“.
Patikimos daugiametės gėlės „tinginiams“: nuo rudbekijų iki kocimėčių
Kiekvienam sodui praverčia augalai, kurie kasmet sugrįžta be būtinybės sodinti iš naujo. Šylant žiemoms ir sausėjant vasaroms, vis dažniau renkamasi daugiametes gėles, kurios toleruoja drėgmės trūkumą ir nepastovias dirvos sąlygas.
Rudbekijos vertinamos dėl gebėjimo išlaikyti dekoratyvumą net tuomet, kai ilgai nelyja. Dalis jų gali pereiti į vadinamąjį sausros „poilsio“ režimą – laikinai sulėtinti augimą, o vėliau, pagerėjus sąlygoms, vėl greitai atsigauti ir gausiai žydėti.
Jeigu renkatės rudbekijas, dažnai rekomenduojamos šios veislės:
- „Goldsturm“ – gausiai žydi, gerai laikosi net per sausrą;
- „Prairie Glow“ – ryški geltonų, oranžinių ir raudonų atspalvių paletė, gražiai dera su dekoratyvinėmis žolėmis;
- „Herbstsonne“ – aukštesnė, lengvesnio silueto, suteikia gėlynui erdvės;
- „Sahara“ – švelnūs vario, karamelės ir smėlio tonai, kuriantys natūralią, rudeninę nuotaiką.
Ežiuolės taip pat laikomos vienu patikimiausių pasirinkimų. Jų strategija – gilesnė šaknų sistema, pasiekianti drėgnesnius dirvos sluoksnius, todėl augalas gali stabiliau augti ir žydėti net kai paviršius išdžiūsta. Be to, ežiuolės pritraukia apdulkintojus – bites ir drugelius, o tai naudinga visai sodo ekosistemai. Dažnai sodinamos veislės: „Magnus“, „PowWow Wild Berry“ ir „Green Twister“.
Tarp ištvermingų daugiamečių augalų ryškiai išsiskiria ir kocimėtė. Ji laikoma viena atspariausių sodo gėlių: išlaiko tvarkingą formą net skurdesnėje, sausesnėje dirvoje, o po pirmosios žydėjimo bangos apkarpius, dažnai per 2–3 savaites paskatina antrą žydėjimą. Populiarios veislės – „Six Hills Giant“, „Walker’s Low“ ir „Purrsian Blue“.
Hortenzijos ir rožės, kurios kartoja žydėjimą: veislės, atlaikančios klaidas
Norintiems ilgo žydėjimo, verta pagalvoti ir apie krūmus. Šluotelinės hortenzijos geriau nei kai kurios kitos hortenzijų rūšys pakelia saulę, o jų žiedynai sezono eigoje neretai keičia spalvą: nuo baltos pereina į švelniai rožinę, o vasaros pabaigoje gali įgauti sodresnius atspalvius. Prie patvaresnių ir plačiai sodinamų veislių priskiriamos „Pinky Winky“, „Limelight“ ir „Fraise Melba“.
Ilgo sezono efektą suteikia ir pakartotinai žydinčios rožės. Šiuolaikinės veislės gali žydėti keliais ciklais, o po pirmosios bangos jas apkarpius, krūmas greičiau suformuoja naujus ūglius ir pumpurus. Taip galima sulaukti net kelių ryškių žydėjimo etapų nuo birželio iki ankstyvo rudens. Dažniau minimos veislės: „Angela“, „Aprikola“ ir „Larissa Flower Circus“.
Šalia rožių dažnai sodinami ir raganės (klematai). Stabiliai žydinčios veislės, kurios suteikia gėlynui aukščio ir lengvumo, – „Dr. Rapp“, „Contessa Bouchot“, „Polish Spirit“ bei daugiametė „Arabella“.
Vis dažniau gėlynuose derinami skirtingų aukščių augalai: hortenzijos sukuria struktūrą ir sezonišką spalvos kaitą, rožės suteikia pakartotinio žydėjimo ritmą, o žemesnės daugiametės gėlės padeda pritraukti apdulkintojus. Tokios daugiasluoksnės kompozicijos ilgiau išlieka dekoratyvios, o priežiūra dažniausiai apsiriboja paprastais sezoniniais darbais.
