Šiuolaikinės technologijos sparčiai didina integraciją į pasaulinės ekosistemos struktūrą. Susidomėjimas gyvaisiais organizmais po truputį mąžta, nedidėja itin svarbių procesų palaikytojų (pvz., bičių) skaičius, o mechaniniai stebuklai fantastinių filmų scenarijus rekonstruoja realybės scenoje.
Žinoma, keičiasi ir natūralus bendravimas (apskritai natūralumas paliekamas kažkur švietimo epochos archyvuose), statistinis pilietis be mobilaus-liako ir žemiškąjį viešpatį atstojančio interneto neįsivaizduoja visuomenės, taip pat jam darosi sunku suregzti ilgesnę kalbą, kurioje nesikartotų paaugliško estetiškumo terminologija ir būtų kas nors, pripildyta prasmingesniais pamąstymais, o ne banalybių manifestu „ką veiki/veikei/veiksi“.
Dabartinė socialinė egzistencija atsisako paslapčių ar ankščiau buvusio elementaraus privatumo. Sąvoka „individualumas“ vis sunkiau apibrėžiama. Žmonija tiesiog pratinama sistemai, kurioje viskas greita, masiška, iš pažiūros gražu, bet nebelieka laiko sustoti akimirkai gamtoje, kur dar tebežaliuoja nesusintetintos vertybės.
Mąstymas ir bendravimas visomis prasmėmis virsta virtualiu. Akivaizdus to įrodymas, internetinėje kultūroje gimęs, novatoriškas, kibernetinis „Facebook“ — populiarus, be proto (nėra laiko apgalvoti kodėl) plintantis socialinis virusas, gebantis surasti draugus, reikalingą informaciją bei nepastebimai išsiurbiantis visas susikaupusias mintis ir perkeliantis jas į atvirą (iš)gyvenimų enciklopediją.
Nors sklinda gandai, kad populiarėjančio tinklalapio faktinis išradėjas Markas Zuckerbergas idėją pasisėmė viešėdamas Egipte, kur tuo metu dar paauglio interesų viršūnėje atsidūrė hieroglifai, interpretuoti kaip komiksai, kaip elementarus senovės komunikavimo būdas, rašant komentarus jų apačioje, tačiau veidaknygėje archajiškumo ieškoti vargu ar reikia.
Kita vertus, galima FB traktuoti kaip internetinės literatūros šedevrą (sprendžiant iš skaitytojų skaičiaus). Aktyvi auditorija, pradedant nuo pyplių, baigiant patyrusiais egzistencijos grandais, skuba užsiregistruoti pasaulyje, kuriame atsiveria naujos ir daugiausia nemokamos galimybės. Vyresniems tai suteikia galios atjaunėti (juk emocinė būsena senstant vis labiau verčia mažinti komunikacijos draugų skaičių), vaikiščiams tai tikrų tikriausia pramogų oazė, o bręstančiam jaunimui tai puiki proga ugdytis socialiai, iš tiesų — pakankamai kūrybiškai. Juolab, kad nemaža dalis jautriųjų, užsidariusiųjų taip ir rašo eiles, noveles, apsakymus (abejotina: ar romanus?) į stalčių, bijodami pademonstruoti kitiems. Virtualiame pasaulyje atsiranda drąsos, kadangi ir bebaimio draugiškumo iliuzija čia sukurta gan tvirtais, puošniais įrankiais: bendromis nuotraukomis, gimtadienių dovanomis, multiplayer žaidimais, o svarbiausia — viešumu.
Dažnai tenka atrasti vardiniuose profiliuose, pagrindiniuose puslapiuose šmėstelėjančių kūrybinių bandymų, įvairių citatų iš knygų, o komentaruose netgi tikrų tikriausių interpretacijų, apie kurias sužinojome mokykloje, o dabar susipažinti galime ir čia. Netgi būdami mokinukai, nagrinėdami kokį nors naujesniųjų laikų autorių, turime vilties aptikti jį prisijungusį, parašyti, paklausti ir sulaukti atsakymo.
Be tiesioginių literatūros apraiškų veidaknygėje įsikūrė ir reklaminiai knygynų, kalbos ir literatūros institutų, leidinių, rašytojų bendrijų ir kitokių meninių erdvių puslapiai. Prognozuočiau, jog gali atsirasti ir virtualios lietuviškos knygos, tad literatūros socialinėje FB erdvėje ne tik netrūksta, bet ir, veikiausiai, netrūks.
Išvada: „Feisbukas“ grasina sunaikinti žmogaus privatumą, bet leidžia didžiulį duomenų srautą sukrauti į tokią sisteminę bazę, kurioje kiekvienam sudaryta galimybė komunikuoti ir naudotis įvairiausiomis interaktyviomis priemonėmis. Nei viena neigiamai nusiteikusi ekspertų komisija negalėtų sustabdyti šio viešojo reiškinio, nes jis tapo toks pats reikalingas, kaip ir viešasis transportas didmiesčio gatvėse.
(1).jpg){kind=logo}
