Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) šių metų trečiąjį ketvirtį gavo 860 pranešimų apie galimai draudžiamą ar nepilnamečiams žalingą turinį internete. Tai 34 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Skaičiai auga, iššūkiai – taip pat, todėl čia itin svarbus aspektas – visuomenės sąmoningumo auginimas. Vien teisinių priemonių suvaldyti rizikas, kurias kelia žalingas turinys internete, nepakaks. Ką specialistai siūlo daryti kitaip, kad būtų sumažinta žala ir užtikrinta prevencija?
„Beveik dienomis ilgėjantis ekranų laikas, per internetinį bendravimą išnykstančios ribos tarp mokyklos ir privataus gyvenimo – tai tik ledkalnio viršūnė pagalvojus apie iššūkius, su kuriais jaunimas susiduria internete. Europos Sąjunga rūpinasi, kad jaunimo saugumas internete būtų užtikrintas, bet tam reikia visos visuomenės įsitraukimo ir, žinoma, daugiau dėmesio šios temos išdėstymui švietimo įstaigose“, – sako LINEŠA saugesnio interneto ekspertas Liudas Mikalkevičius.
Europos Sąjunga bendrai finansuoja Saugesnio interneto centrus savo šalyse, kad šie padėtų spręsti jaunimo problemas kibernetinėje erdvėje.
Lietuvoje apie gerąsias praktikas, kaip stiprinti jaunimo saugumą internete kalbėta Draugiškas Internetas konferencijoje „Saugesnio interneto politika: kaip tobulinti mokymo procesą?“.
Joje švietimo specialistai, politikos formuotojai ir tarptautiniai ekspertai aptarė, kaip Europos Sąjungos Better Internet for Kids (BIK+) strategija ir Skaitmeninių paslaugų aktas (DSA) (įsigaliojęs 2024 m.) keičia vaikų ir paauglių saugumo sampratą internete.
Skaitmeninių paslaugų aktas nustato aiškias atsakomybės ribas didžiosioms interneto platformoms, tokioms kaip: „Meta“, „TikTok“, „Google“ ar „Amazon“.
Jos privalo reguliariai vertinti, ar jų veikla užtikrina vaikų teises, duomenų privatumą ir maksimaliai sumažina priklausomybės riziką, o vaikams skirtas turinys turi būti kuriamas pagal principą „saugumas nuo pat projektavimo“ (angl. safety by design) – su numatytais apsaugos nustatymais ir vaikams suprantamais skundų mechanizmais. Tai reiškia, kad vaikų apsauga tampa ne tik tėvų, bet ir platformų pareiga.
Švietimo sistema turi neatsilikti nuo realybės
Konferencijos atidarymo žodyje Jekaterina Rojaka, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkė minėjo, kad beveik visos Lietuvos šeimos, auginančios vaikus, turi prieigą prie interneto.
Todėl švietimo sistema turi neatsilikti nuo realybės – padėti vaikams suprasti algoritmų veikimą, atpažinti manipuliacijas ir kritiškai vertinti informaciją.
Kaip pabrėžė renginio pranešėjai, „vaikus turėtų auginti tėvai, o ne algoritmai“. Šią mintį yra išsakiusi Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.
Italijos Saugesnio interneto centro atstovai Barbara D’Ippolito ir Giuliano De Luca konferencijoje pristatė kibernetinių patyčių referentų sistemą, veikiančią visose šalies mokyklose.
Pagal ją kiekvienoje mokykloje paskiriamas atsakingas asmuo, o turinys, galintis sukelti žalą vaikams, pašalinamas per 48 valandas. Sistema papildyta stebėsenos komisijomis, kuriose dalyvauja mokyklų vadovai, mokytojai, tėvai ir mokiniai.
Tokia praktika parodė, kad vaikų apsauga tampa veiksminga tik tada, kai jie patys įtraukiami į sprendimų priėmimą, o DSA reikalavimus išmanantys specialistai – taip vadinamieji skaitmeninių paslaugų akto atstovai – dirba atrinktose ar pilotinėse mokyklose, kur padeda taikyti šiuos principus praktikoje ir kurti saugesnę, atsakingą skaitmeninę kultūrą.
Lietuvoje panašiu keliu eina Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) koordinuojamas projektas „Draugiškas internetas“, kuris, bendradarbiaudamas su mokyklomis, Jaunaisiais ambasadoriais ir akademiniais partneriais, siekia, kad vaikų apsauga internete taptų nuolatine švietimo kultūros dalimi, o ne vienkartinėmis kampanijomis.
„Technologijoms tobulėjant, neužtenka galvoti, kad internetinio saugumo, savimonės trūkumo, užgauliojimo, patyčių ir kitos problemos pačios išsispręs. Kviečiame jaunimą mokytis ir mokyti vieniems kitus dalyvaujant Jaunųjų ambasadorių savanorystės programose, įvairiuose susitikimuose“, – teigia L. Mikalkevičius.
Didėjantis žalingo turinio kiekis rodo ne tik problemos mastą, bet ir poreikį kalbėti apie bendrą atsakomybę – tarp valstybės, technologijų sektoriaus, švietimo įstaigų ir tėvų. Tik stiprinant medijų raštingumą ir įgalinant jaunuolius veikti kartu galima kurti internetą, kuriame jie augtų saugiai.
