Laikas.lt
Kalbėjosi Sigita Ivaškaitė
Mažajame teatre šiuo metu repetuojantis savo naujausią spektaklį, pagal Henriko Ibseno pjesę „Helgelando kažygiai“, Ramūnas Cicėnas sutiko trumpai papasakoti apie savo neseniai prasidėjusį, naują karjeros etapą režisieriaus kėdėje.
Kaip sekėsi išnaudoti vasaros atostogų laiką?
„Atostogos“ prasidėjo nuo Minsko. Ten buvau pakviestas statyti C. Gozzi „Princesę Turandot“. Pastatymo metu dar buvo atvykę mūsų studentai iš Vilniaus Kolegijos, dalyvavo tarptautiniame festivalyje. Pernai jame užėmėme antrąją vietą su spektakliu „Lisistratė“ (už geriausią kūrinio adaptaciją), o šiemet jau gavome grand prix. Tai buvo labai malonus įvykis, priedas prie viso buvimo Minske.
Taip, ten pradėjau statyti „Princesę Turandot“, o liko tik „Turandot“. Teatras turėjo griežtus ir tikslius reikalavimus: du veiksmai, kurie turi trukti ne daugiau kaip po valandą (nors vis viena trukmė buvo ilgesnė), daugiausia vaidinti galėjo dešimt aktorių. Iš dalies tokie pageidavimai buvo iškelti atsižvelgiant į finansines galimybes – jų teatras yra nevalstybinis. Iš tiesų ten važiavau nieko nepažinodamas, bet tiek su kompozitoriumi, tiek su dailininke iš karto vienas kitą pajutome, susibendravome, įvyko puikus darbo procesas. Tai prisidėjo ir prie to, jog beveik nepajutau viso darbe praleisto laiko. Vos man atvažiavus visi aktoriai jau mokėjo tekstą, greitai atsirado ir dekoracijos, kostiumai, muzika, jau po peržiūros galėjome jaustis gana ramūs.
Kiek laiko truko repeticijos?
Tokio „gryno“ laiko susidarė koks mėnuo. Dar buvau atvykęs anksčiau, tuomet vyko kastingas. Atsirinkome aktorius, perskaitėme pjesę ir grįžau iš karto po „Damos vizito“ premjeros. Kaip sakiau, jie jau mokėjo tekstus, bet dar norėjo vadinamojo „užtalės“, skaitymo laiko. Vis dėlto greitai pamatėme, kad visi buvomę labai stipriai pasiruošę ir pakilome dirbti.
Kokia stilistika buvo pasirinkta spektakliui „Turandot“?
Na, jei kalbėtume apie žanrą, sakyčiau „gordaja komedija“ (rus. – išdidi komedija). Ten aktoriai labai mėgsta pajuokauti kada reikia ir kada – ne. Iš pradžių jie ėmėsi vaidinti komediją, todėl daviau užduotį vaidinti rimtą dramą, neskubant. Reikėjo kovoti ir su tuo, jog ne viską statėme taip, kaip parašyta, teko aiškinti, jog pagal mūsų pačių individualų sumanymą galima ir kažką keisti. Taip porą savaičių padirbėjome, vaidinome rimtai, o po to jau buvo lengviau.
Visi aktoriai buvo skirtingi, net surinkti iš skirtingų teatrų, kadangi tas teatras yra privatus, jie kiekvienam spektakliui suburia naują komandą.
Kas išliko po darbo su kitais žmonėmis, kitoje šalyje?
Pirmiausia – jie labai gerbia lietuvių teatrą. Vienas aktorius yra matęs tikriausiai daugiau E. Nekrošiaus pastatymų nei aš. Kai kurias jo, ar O. Koršunovo spektaklių scenas net mintinai moka. Taip pat juos sužavėjo ir A. Cholinos šokio spektakliai, apie lietuvius jie tikrai labai daug šneka.
Keista ir pačiam: atvažiuoji, nieko nežinai, lyg ir nemoki (ar bent taip galvoji), bet iš karto velkasi lietuvių teatro įspūdžio šleifas. O dar kai sužino, jog esi R. Tumino mokinys… Iš karto pasipila: gal kavos, gal arbatos? Bet nuo tos pagarbos viskas perėjo prie abipusės meilės. Jie net nebenorėjo išleisti, siūlė kontraktą penkiems metams į priekį…
O pačiam norėjosi grįžti?
Na, labai susidraugavome su trupe. Juk paskutinę savaitę iki premjeros praktiškai su jais ir gyveni. Bet praeina tas laikas, viskas keičiasi, bet tikrai dar grįšiu pas juos, visų pirma dėl to, kad turiu įtarimų, jog spektaklis gali pavirsti ta komedija, prie kurios jie yra pratę…
Pakalbėkime apie naujausią premjerą Lietuvoje: kaip kilo mintis imtis Henriko Ibseno „Helgelando karžygių“?
Prieš porą metų įnirtingai ieškojau pjesės studentų diplominiam darbui. Jų kursas specifinis: net aštuonios merginos ir tik trys vaikinai, – sunku rasti medžiagą tokiai sudėčiai. Ėmiau ir verčiau viską iš eilės. Tuomet prisiminiau Ibseną, kurį skaičiau dar studijų laikais. Radau „Helgelando karžygius“. Pjesė netiko, bet dar nebuvau jos skaitęs. Kaip dabar prisimenu: skaičiau ryte, kaip komediją, juokiausi. Bet toli knygos nepadėjau.
Po kurio laiko, Greta Cholina, pasižiūrėjusi vieną mūsų studentų diplominių darbų pasiūlė padirbėti kaip režisieriui Mažajame teatre. Iš tiesų net Eglė Gabrėnaitė įkalbinėjo: imk, daryk! Apsiėmiau, bet aktorių paparašiau, kad iš anksto neskaitytų pjesės, norėjau pamatyti jų pirmą reakciją. Jie reagavo panašiai, kaip ir aš – perkreiptais veidais, nesuprato, kas vyksta. Taip prasidėjo skaitymai. Bet po to, ėmus lįsti gilyn, kiekvienas pradėjome matyti, jog viskas nėra taip juokinga, kaip pasirodo iš pradžių. Bet vis dar atsiranda keistų akimirkų… Viskas dar vis keičiasi, vystosi.
Apie ką tau pačiam yra ši pjesė?
Kol kas apie garbės žodį. Bet viskas keičiasi. Pavyzdžiui, kai važiavau į Minską galvojau, kad statysiu spektaklį apie tėvą ir dukrą, jų santykius, bet aktorius, kuris vaidino Kalafą, buvo toks stiprus, jog jo, valdžios tema, stojo lygiaverčiai pirmąjai. Šiuo atveju šalia pagrindinės yra ir nuolatinės temos – palydovės: išdavystė, meilė, melas.
Pjesės veiksmas vyksta vikingų laikais, ji parašyta XIXa., statoma XXI – ajame, ar svarbus laikmečių skirtumas?
Na, visų pirma tai, apie ką bus kalbama: meilė ar tas pats garbės žodis laiko, amžiaus neturi, jo skirtumo nejaučia. Šiek tiek bandysime užgriebti vikingų laikų autentikos su scenografu Marijumi Jacovskiu ir kostiumų dailininke Vaidile Marija Vasiliauskaite, naudosime tikrus, ar mūsų pačių sugalvotus jų papročius, apeigas.
Nors ir šiaip smagu: aprengi Leonardą Pobedonoscevą vikingu ir jau pusė spektaklio yra (juokiasi)! Žinau, kad tikrai visi nešiosis kirvius. Dar šiandien šnekėjau su Rimu Tuminu, jis klausia: kirvius? Sakau – taip, juk dabar visi su mobiliaisiais vaikščioja, o tais laikais, kirvių nepaleisdavo.
Iš kur semiesi daugiausiai minčių, įkvėpimo?
Kadangi aš pats visų pirma esu aktorius, mano nuomone, viskas priklauso nuo… ir pagrindinis žmogus teatre yra aktorius. Jei yra aktorius ir žiūrovas, daugiau nieko nereikia. Visi aplink tampa pagalbininkais tam, kad įvyktų tas stebuklingas teatro momentas tarp aktoriaus ir žiūrovo, – jų susitikimas. Svarbiausia mylėti žiūrovą, nesiekiant bet kokiu būdu jo šokiruoti. Kitas dalykas: niekada negalvoju apie rezultatą, svarbu, kad būtų įdomus procesas, kad visi užsidegtų. Jei mums patiems bus įdomu, tuomet ir kam nors kitam bus įdomu, – negali nepavykti.
Tuomet pagal ką atsirenki aktorius?
Tarkime Minske man pasakė: bus kastingas. Aš tokių dalykų nemoku, neužsiimu. Visiems atėjusiems iš karto sakiau: tiesiog pakalbėkime. Aišku, buvo atėję ir studenčių, kurios buvo visiškai pasiruošusios, tiek visko galėjo perskaityti, bet aš stabdžiau ir sakiau: pasikalbėkime. Kalbiesi su žmogumi ir jis skleidžiasi prieš tave. Tada gali ieškoti, spręsti.
O čia – kitas dalykas – visus jau pažįsti, skaitai pjesę ir prieš akis matai žmones. Kuomet žinai, iš ko rinksies, labai natūraliai įvyksta ta atranka.
Ar yra tolimesnių planų?
Visų pirma turime dar vieną kursą su E. Gabrėnaite. Tuomet yra dar kitas kursas, kurį surinkome su Rimante Valiukaite, jie jau baigia studijas, taigi darysime jų diplominį spektaklį. O po „Helgelando karžygių“ yra keli pasiūlymai grįžti į tą patį Minską… Bet aš gyvenu šia diena. Nemoku planuoti. Manau, kad nereikia daug apsibrėžti, nes tada nieko nesigauna.
