Kaspinėliai, gėlytės, karoliukai, nuotraukos ir šiltas, nostalgiškas tekstas, paaiškinantis ir įprasminantis smulkių detalių kompoziciją, – pirmosios mintys, kurios kyla išgirdus žodį „scrapbooking“.
Populiarų Jungtinėse Amerikos valstijose „scrapbookingą“ pamažu atranda ir Lietuvos rankadarbių mylėtojai. Mūsuose jau netgi „įteisintas“ angliško termino „scrapbooking“ lietuviškas variantas – skrebukingas. Apie tai, kas yra tas skrebukingas ir „su kuo jis valgomas“ kalbamės su JAV gyvenančia skrebukingo meistre Irma Peredne.
– Tai kas gi yra tas skrebukingas (angl. scrapbooking)?
Scrapbooking/Skrebukingas (angl. „scrap“ – „iškarpa“ ir „book“ – „knyga“, „dėti į knygą“) – tai meniškas, originalus nuotraukų albumų dekoravimo būdas. Tačiau skrep-albumai – tai ne šiaip sau nuotraukų albumai.
Tai albumai-istorijos, dienoraščiai, užrašinės, kurios kartu su nuotraukomis saugo atsiminimus, susijusius su svarbiais įvykiais, brangiomis akimirkomis (tai gali būti vaiko piešiniai, pirmoji sruoga, išplėštas sąsiuvinio lapas su pirmuoju rašinėliu, pirmas meilės laiškelis, sudžiovinta gėlė, bilietas į kiną, kelionių bilietai ir pan.).
– Kokia skrebinimo istorija?
Šiuolaikinis skrebo bumas (su specialiomis archyvinėmis skrebo medžiagomis) prasidėjo 1980 metais JAV, Utah valstijoje. Amerikietė Marielen Christensen Pasaulinėje Metraščių Konferencijoje pristatė net 50 tomų skrebo albumų, įamžinusių jos šeimos gyvenimą. Tai sukėlė nemažą visuomenės susidomėjimą ir Marielen atidarė pirmąją skrebinimo priemonių parduotuvę „Keeping memories Alive“ (angl. išsaugokime prisiminimus)
Iki šiol beveik visa Amerikos skrebo industrija telkiasi Utah valstijoj. Statistiškai kas trečioje amerikiečių šeimoje bent vienas šeimos narys užsiima skrebu. Kadangi gyvenu JAV, galiu patvirtinti tai, kad priemonių, skirtų skrebinimui, galima surasti net kai kuriose maisto paduotuvėse – taip čia paplitęs šis hobis.
– Kokia Jūsų pačios skrebinimo istorija?
Kai laukiausi pirmagimio, užsimaniau jam sukurti pirmųjų gyvenimo metų prisiminimų albumą. Internete radau kelias skrebo galerijas, kurios man begalo patiko – mane tiesiog pakerėjo skrebukingas. Dar ir dabar atsimenu, kaip sau pasakiau: „Ir aš noriu išmokti tokį grožį kurti!”.
Po keleto metų praktikos skrebas man tapo meditacija, pabėgimu nuo rutinos. Didžiąją dalį laiko skiriu savo šeimai bei būsto priežiūrai, o naktis yra tas metas, kai galiu skirti laiko sau, užsiimti tuo, kas man patinka – skrebukingu.
Esu be galo laiminga, kad turiu atskirą kambarį savo „rankdarbiavimui“. Vakare, kada šeima miega, su karštos arbatos puodeliu rankoje praveriu savo „skreb-oazės“ duris, įsijungiu muziką ir pasijaučiu taip lyg būčiau rojuje.
Mane ramina niekučių, atraižėlių komponavimas, o akimirką, kai pasiseka taikliai atkurti tą nuotaiką, kuri yra užfiksuota nuotraukoje, taip ir norisi sušukti „Eurika!”.
Skrebas sujungia nuotrauką su tekstu, tai yra tarsi savotiška nuotraukos interpretacija. Manau, kad kiekvienas iš mūsų geidžia palikti dalelę savęs ateinančiai kartai, o skrebo darbai yra lyg žinutė kitiems: “Aš gyvenu, myliu, jaučiu ir štai ką vertinu!”. Tai nuostabus būdas ne tik kitiems susipažinti su mumis, bet taip pat ir mums patiems pažinti save.
– Kokios priemonės yra reikalingos norinčiam užsiimti skrebinimu?
Pradžiai pakanka įsigyti storesnio popieriaus. Skrebinimui labai tinka akvarelinis popierius, nes ant jo galima piešti dažais, akvarele. Prieš einant į rankdarbių reikmenų parduotuvę, pravartu apsidairyti namuose. Jei užsiimate kokiais nors rankdarbiais, tikėtina, kad atrasite sagų, juostelių, siūlų, audinių atraižų, sudžiovintų gėlių, kuriuos kuo puikiausiai galite panaudoti skrebinimui.
– Kaip vyksta skrebinimo procesas?
Pirmiausia, parenku nuotraukas. Tada, žiūrėdama į nuotraukas, svarstau, kokį jausmą noriu įamžinti. Stengiuosi, kad mano skrebukai nebūtų vien „sausas“ duomenų pateikimas (t.y. ne tik atsakytų į klausimus: kas pavaizduota nuotraukoje? Kur? Kaip?), bet ir atskleistų mano jausmus, kuriuos man sukelia nuotraukoje įamžinti prisiminimai.
Kitas žingsnis – tinkamo pavadinimo sukūrimas. Kai jau žinau pavadinimą ir viską vienijančią koncepciją, apgalvoju įvairias detales, kurios galėtų pabrėžti, atskleisti temą. Tada belieka parinkti tinkamą dizainą, kurį galima sukurti pačiam arba rasti internete (pvz. pagemaps.com) ir, smagiausia dalis, – skrebuko puošyba – popieriukų karpymas, klijavimas ir t.t.
– Kiek apytiksliai laiko trunka skrebo gamyba?
Labai įvairiai. Dažniausiai vieną vakarą skiriu vieno skrebuko gamybai. Tačiau skrebinimas man yra didelis malonumas ir juo užsiimdama aš dažnai užmirštu, kad egzistuoja toks dalykas kaip laikas. Skrebinu iki tol kol pradedu jausti nuovargį, kas būna kad ir 4 valandą ryto.
– Koks skrebukingo panaudojimas praktikoje? Kolekcionuojate savo darbus, dovanojate draugams, giminėms, o gal parduodate?
Skrebukus daugiausia kolekcionuoju. Skrebinimas man yra labai asmeniškas procesas, kuriuo įamžinu nepakartojamus savo šeimos išgyvenimus bei šventes. Mano skrebo darbeliai mano akimis – tai lyg vaizdiniai dienoraščiai, atlikti fotoreportažiniu stiliumi. Užsakymų nepriimu, kadangi nejausčiau įkvėpimo dubliuoti skrebukus ar gaminti tik paviršutiniškai dekoratyvinius, gažius, tačiau „neišjaustus“, bedvasius skrebus.
– Iš kur semiatės idėjų naujiems scrapbooking‘o darbams? Kas jus įkvepia kurti?
Skrebinimas – tai ne tik hobis, bet ir mano gyvenimo būdas. Gėda prisipažinti, bet prieš ką nors išmesdama, visada pagalvoju: „galbūt galėsiu panaudoti skrebui“. Turiu vieną lagaminuką su etikete „junk“ („nereikalingi daiktai“ aut. pastaba). Į jį dedu visokius niekučių šlamšto „lobius“. Skrebui esu sukarpius savo nudėvėtus džinsus ir net nuėmus dekoratyvines sages nuo batelių. Taip pat mane įkvepia internetinės skrebukų galerijos, dainų žodžiai, prekių pakuotės, interjero dekoravimo žurnalai, šiuolaikinių madų tendencijos… Mane įkvepia pats gyvenimas.
Ačiū už pokalbį.
Čia pateikta tik nedidelė dalis Irmos skrebukingo darbelių, daugiau galite pamatyti čia.
