Laikas.lt
Š. m. vasario 7-8 dienomis Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklio premjera. Pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ pastatytas spektaklis – pelnyta duoklė dažnai dar mokyklos suole iš gyvenimo išbraukiamam autoriui. Iš tiesų – tai kūrinys, vertas didžiausio literatūros gurmano dėmesio.
Ilgai brandintas režisierės darbas – anų laikų Lietuvos kultūros, tapatybės, kasdienio gyvenimo – refleksija. „Mes įsiklausome į Juozo Tumo-Vaižganto epochą, – sako režisierė, – kaip gyveno jis pats, kokie buvo žmonės – rašytojai, kultūros veikėjai. Jie buvo drąsūs, pasitikintys savo šalies kultūra, ateitimi ir jau tapę pasaulio piliečiais.“
Pasak režisierės, apysaka „Dėdės ir dėdienės“ parašyta miestiečio, turinčio gerą skonį. Tai sąmoningas lietuviškos tapatybės suvokimas: tvirtai stovint ant žemės, tačiau be perdėto sentimentalumo. Spektaklio kūrėjai sako nesiekiantys tapti rašytojo žinovais: teatrui ima tai, kas yra įdomiausia, juos praturtina ir įkvepia. Taip repetuojant iškilo Mykoliuko ir Severiutės istorija – meistriškai apysakoje šalia viena kitos skambančios grožio, aistros ir begalinio liūdesio temos.
Pasakotojo vaidmenį kuriantis aktorius Regimantas Adomaitis sako, kad spektaklyje Mykoliukas ir Severiutė visai nepanašūs į šiandieninius žmones: „Jie toli nuo pragmatizmo, nuo mūsų dvasią pavergusios, prispaudusios materijos. Nepaisant galimo pirmojo įspūdžio, kad apysaka – tai graudenimas klumpakojo fone, iš tiesų Juozas Tumas-Vaižgantas sukūrė nepaprastai šviesų, gražų, pakylėtą, o kartu ir labai žemišką pasaulį“.
Pavargę nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklyje galės pailsėti: režisierė įsitikinusi – tai klasikos privalumas. „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sako Gabrielė Tuminaitė.
Kaip rašė pats Juozas Tumas-Vaižgantas, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“. Pagal apysaką sukurtoje režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Vainius Sodeika, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.
Spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ vadina aktoriai Regimantas Adomaitis, Agnė Šataitė, Vainius Sodeika, Mindaugas Capas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva, Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Agnė Kiškytė. Kompozitorius – Giedrius Puskunigis.
