Išnykę milžiniški paukščiai žengia žingsnį atgal į gyvenimą: iš dirbtinių kiaušinių išsirito moa jaunikliai

JAV biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“ pranešė, kad jos sukurtoje dirbtinio kiaušinio sistemoje išsirito pirmieji moa jaunikliai. Moa buvo milžiniški, neskraidantys Naujosios Zelandijos paukščiai, išnykę maždaug prieš kelis šimtus metų, daugiausia dėl intensyvios medžioklės.

Pasak bendrovės, iš dirbtinių kiaušinių išsirito 26 gyvybingi jaunikliai, o jų vystymasis stebimas nuo ankstyvų embriono stadijų iki išsiritimo. Šis etapas laikomas bandymu parodyti, kad inžinerinė inkubavimo sistema gali atkartoti natūralias kiaušinio sąlygas ir užtikrinti normalų paukščio vystymąsi.

Kaip veikia dirbtinis kiaušinis?

„Colossal Biosciences“ teigia sukūrusi platformą, kurioje embrioną supa bioinžinerinė silikoninė membrana, įmontuota į standžią išorinę struktūrą. Membrana turėtų imituoti kiaušinio lukšto dujų apykaitą, kai embrionas gauna deguonį ir tuo pačiu reguliuojamas drėgmės bei dujų judėjimas.

Sistemoje taip pat palaikoma stabili temperatūra ir valdoma inkubacijos aplinka, kad ji kuo labiau atitiktų natūralų kiaušinį. Bendrovė pabrėžia, kad toks metodas ypač aktualus labai dideliems paukščiams, kurių kiaušinių dydžio ir lukšto savybių praktiškai neįmanoma patikimai atkartoti tradiciniais būdais.

Kodėl moa atkurti sudėtinga?

Moa buvo vieni didžiausių kada nors gyvenusių neskraidančių paukščių, kai kurių rūšių individai, kaip teigiama mokslinėje literatūroje, galėjo siekti apie 3,5 metro aukštį. Bendrovė nurodo, kad moa kiaušinis galėjo būti maždaug futbolo kamuolio dydžio, todėl natūrali „surogatinė“ inkubacija, pasitelkiant šiuolaikinius paukščius, yra itin komplikuota.

Artimiausiais šiandien gyvenančiais giminaičiais dažnai minimi stambūs neskraidantys paukščiai, pavyzdžiui, emu, tačiau jų kiaušiniai yra gerokai mažesni. Dėl šios priežasties dirbtinio kiaušinio technologija pristatoma kaip būdas apeiti biologinius apribojimus, susijusius su kiaušinio dydžiu ir vystymosi aplinka.

Deekstinacija ar gamtosauga?

Bendrovė aiškina, kad technologija gali būti pritaikoma ne tik išnykusių, bet ir nykstančių paukščių rūšių apsaugai, kai natūrali reprodukcija tampa sudėtinga dėl ligų, buveinių nykimo ar per mažos populiacijos. Tokiu atveju dirbtinis inkubavimas teoriškai galėtų padėti padidinti jauniklių išgyvenamumą ir tiksliau kontroliuoti inkubacijos sąlygas.

Vis dėlto tokie projektai neišvengiamai kelia diskusijų apie bioetiką, gyvūnų gerovę ir praktinę naudą. Gamtosaugos specialistai dažnai pabrėžia, kad net ir sėkmingai „grąžinta“ rūšis nebus tvari be tinkamos buveinės, o svarbiausios investicijos ilgainiui vis tiek tenka ekosistemų apsaugai ir invazinių rūšių kontrolei.

„Mums išsirito 26 jaunikliai, ir mes stebime šiuos paukščius jiems augant“, – sakė „Colossal Biosciences“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Benas Lamm.

„Dirbtinio kiaušinio technologija sukurta taip, kad tiksliai atkartotų natūralaus kiaušinio sąlygas ir leistų išauginti sveikus individus su normaliu vystymusi“, – sakė Benas Lamm.

„Colossal Biosciences“ teigimu, kitas projekto etapas yra aukštos kokybės moa genomų rekonstrukcija, remiantis senovinės DNR duomenimis, ir tikslinių požymių perkėlimas į artimai giminingas šiandien gyvenančias rūšis. Bendrovė nurodo, kad dar vyksta darbas, skirtas surinkti ir sulyginti kelių moa rūšių genominius duomenis.

Projektą, kaip skelbiama, remia ir Naujosios Zelandijos išnykusių paukščių istorija besidomintys privatūs rėmėjai, tarp jų minimas kino režisierius Peteris Jacksonas. Jo įsitraukimas suteikė projektui papildomo viešumo, tačiau galutinis vertinimas priklausys nuo to, ar technologija bus saugi, pakartojama ir turės aiškią gamtosauginę prasmę.