Vaikystės vasaras juvelyras Vaidas Gaižauskas leisdavo kaime pas senelius. Senelio kalvėje mažas berniukas negalėdavo atitraukti akių nuo senelio rankų, kurioms paklusdavo nemaži metalo gabalai. „Kas žino, gal kaip tik tada ir gimė manasis noras išmokti, kaip suvaldyti metalą“, – šiandien sako Ispanijoje, Valensijos mieste gyvenantis juvelyras, kurio darbus iš arti bus galima apžiūrėti balandžio 7-9 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre vyksiančioje grožio industrijos parodoje „Pelenė“.
Vadinasi, senelis prisidėjo, kad pasirinkote juvelyro profesiją?
Senelio būta ne tik nagingo, bet ir meniškos prigimties. Jis mane mokė įžvelgti grožį gamtoje. Pamenu, rodydavo šaknį miške ir klausdavo – ką matai? Matydavau tai kiškį, tai paukštį, o senelis pritardamas linksėdavo. Paauglystėje man patiko įvairūs darbai, studijuoti pasirinkau darbų mokytojo specialybę ir techninę kūrybą. Studijų metais liejau skulptūras, drožinėjau iš medžio velniukus ir pijokėlius su alaus bokalais, savo kūrinius parduodavau galerijose. Diplominis darbas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete buvo juvelyrinės valcavimo staklės. Braižiau, pagaminau ir surinkau jas pats.
Gyventi dirbant pagal specialybę buvo sunku, teko ieškotis kito darbo, juvelyrika liko hobiu. Ir vis dėlto, atėjo laikas, kai galėjau įgyvendinti seną vaikystės svajonę.
Kaip atradote savos juvelyrikos paslaptis?
Man labai patinka minimalistinis ir architektūrinis stilius. Darbus stengiuosi padaryti praktiškus ir patogius, pritaikytus šiuolaikinei moteriai. Daug eskizuoju, turiu kalnus pripaišytų sąsiuvinių. Nuo pradinio eskizo iki baigto kūrinio kartais praeina ir keleri metai. Nemėgstu kurti pagal užsakymą, pagautas impulso darau tik tai, ką noriu daryti tuo metu.
Ar esama papuošalų, kuriems atsiduodate labiau?
Labiausiai mėgstu kurti žiedus. Patinka juos puošti safyrais ir briliantais.
Kaip atsidūrėte Ispanijoje? Kiek metų jau ten praleidote?
Į Ispaniją su šeima išvykome 2011-aisiais. Įsikūrėme kurortiniame miestelyje prie jūros. Metai prabėgo labai greitai, tačiau sūnus iškėlė ultimatumą – privalome tuojau pat grįžti į Lietuvą, jis nenori mokytis Ispanijoje. Teko krautis daiktus ir keliauti atgalios, į Lietuvą, kitos išeities neturėjome. Su sūnumi tąsyk sutarėme: pagyvensime Lietuvoje, kol jis baigs mokyklą. Sūnus jau dveji metai po mokyklos, o mes su žmona dveji metai – Ispanijoje. Neskaitant tų, pusantrų, kuriuos praleidome išvykę pirmąkart.
Ar Vakaruose menininkui gyventi lengviau?
Bent jau man Ispanijoje – tikrai lengviau. Kolegos – labai geranoriški, o ir klientai negaili pagyrų. Net jei tavo darbo ir neperka, apipila komplimentais, gražiai įvertina. Ispanijoje visada šilta, tokios amžinos atostogos, norisi mažiau dirbti, daugiau atostogauti. Mano dirbtuvės – visai šalia namų, taigi, einu ten kada panorėjęs.
Įsilieti į kūrėjų tarpą Ispanijoje irgi lengva, nes čia gali sutikti daugelio tautybių menininkus. Teko dalyvauti bendruose renginiuose kartu su kubiečiais, argentiniečiais, anglais, estais, vokiečiais, olandais. Publika – itin marga ir labai draugiška.
Ar pasiilgstate Lietuvos? Dažnai grįžtate?
Į Lietuvą grįžtu dažnai, todėl nespėju jos pasiilgti. Per metus atskrendu 4 ar 5 kartus, aplankau sūnų ir žmonos tėvus. Šįkart skrendu į „Pelenės“ parodą, manau, tai gera proga parodyti savo naujus darbus Juvelyrų salėje. Neturėjau daug laiko šiai parodai pasiruošti, tačiau naujienų atsivežu. Likau ištikimas savo stiliui, bet sukūriau ir minimalistinių kūrinių – auskarų bei žiedų. Be to, bus įdomu susitikti savo klientus ir kolegas, pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais ir idėjomis.
