Tarpžvaigždinė erdvė, kurią ilgus dešimtmečius laikėme šaltu, tuščiu ir nedraugišku viskam, kas gyva, dabar vis dažniau atskleidžia visai kitokį veidą.
Naujausi astronomų stebėjimai parodė, kad net ir tolimuose, vos formuotis pradedančiuose žvaigždžių lopšiuose galima rasti molekulių, kurios savo sandara ir savybėmis jau primena gyvybės užuomazgas.
Šis atradimas keičia mūsų požiūrį į tai, kada ir kur visatoje gali prasidėti gyvybei tinkamos sąlygos. Tai ne tik mokslo faktas, tai viltinga žinutė tiems, kurie vis dar ieško atsakymų į vieną seniausių žmonijos klausimų: ar esame vieni?
Jeigu sudėtingos organinės molekulės geba gimti aplink ką tik susiformavusias žvaigždes, tuomet galimybė, jog gyvybė kitur yra bent jau įmanoma, stiprėja su kiekvienu atradimu. Nors dar anksti daryti galutines išvadas, viena aišku, kad chemija, kurią pažįstame iš savo kasdienybės, vyksta ir toli už Saulės sistemos ribų.
17 gyvybės statybinių molekulių
Vokietijos Maxo Plancko instituto mokslininkai naudodamiesi itin jautriu ALMA teleskopu Čilės Atakamos dykumoje tyrė protogvazdę „V883 Orionis“. Tai dar tik besiformuojanti žvaigždė, esanti maždaug 1 300 šviesmečių nuo Žemės.
Jos aplinkoje aptikti net 17 sudėtingų organinių junginių, įskaitant glikolį ir glicolonitrilą. Šios molekulės laikomos pirmtakais tokių aminorūgščių kaip glicinas ir alaninas – gyvybei būtinos medžiagos, esančios baltymų pagrindu.
Svarbiausia tai, kad šios molekulės aptiktos ne kosminiame vakuume ar ledynuose, o aktyviai formuojantis žvaigždei – aplinkoje, kur vyrauja aukštos temperatūros, slėgio svyravimai ir intensyvi spinduliuotė.
Tai rodo, jog tokios cheminės struktūros ne tik gali atsirasti, bet ir išgyventi žvaigždžių gimimo fazes.
Tai jau ne pirmas kartas
Anksčiau mokslininkai yra radę organinių junginių kometose, asteroidų dalelėse ar net tarpžvaigždinėse dulkių juostose. Vis dėlto iki šiol buvo neaišku, ar tos molekulės tik atsitiktinai pasitaikė tokiose aplinkose, ar jos galėjo būti perduodamos iš vieno kosminio kūno kitam.
Dabar situacija keičiasi. Aptikus gyvybei reikalingas molekules tiesiai šalia dar tik formuojamos žvaigždės, atsiranda realus pagrindas manyti, kad tokie junginiai į planetas patenka ne vėliau, o kaip tik nuo pat pradžių.
Tai reiškia, kad mūsų Žemė, kaip ir kitos planetos, gali būti formuota jau „užkrėsta“ gyvybės statybinėmis medžiagomis.
Kaip tai susiję su mumis?
Tyrimo rezultatai svarbūs ne tik moksline prasme, bet jie suteikia naujų galimybių paaiškinti, kaip gyvybė galėjo prasidėti Žemėje. Jei organinės molekulės geba išlikti ir klestėti žvaigždžių formavimosi zonoje, tai logiška manyti, kad jos galėjo būti ir mūsų Saulės sistemos ištakose.
Tai ne tik stiprina teoriją apie gyvybės cheminį paveldą iš kosmoso, bet ir paskatina permąstyti pačią gyvybės unikalumo idėją.
Be to, šis atradimas gali padėti orientuotis, kur kosmose ieškoti kitų galimų gyvybės židinių. Jei sudėtingos molekulės randamos prie žvaigždžių su protoplanetinėmis diskomis, tuomet tokios žvaigždės turėtų tapti prioritetu ateities misijoms ir teleskopų stebėjimams.
Tolimesni žingsniai
Šiuo metu mokslininkai planuoja detaliau išanalizuoti visas ALMA teleskopo užfiksuotas molekules. Tikimasi, kad pavyks atrasti dar daugiau organinių junginių, galbūt net tokių, kurių iki šiol niekas nesitikėjo rasti tokiose sąlygose.
Galutinis tikslas yra sudaryti tikslų „molekulių žemėlapį“ aplink „V883 Orionis“ ir išsiaiškinti, kaip jos pasiskirsto, kaip keičiasi jų koncentracija, kaip jos sąveikauja tarpusavyje ir kokia jų įtaka būsimos planetų sistemos sudėčiai.
Tai suteiktų dar daugiau užuominų apie galimus gyvybės kilmės scenarijus ir jų realumą kitose žvaigždžių sistemose.
Žingsnis arčiau atsakymo į didįjį klausimą
Nors kol kas dar negalime pasakyti, kad gyvybė yra plačiai paplitęs reiškinys visatoje, šis atradimas leidžia manyti, kad jos „žaliavų“ – tikrai netrūksta. Ir jei visatoje veikia tie patys cheminiai dėsniai, kokie veikė mūsų Saulės sistemoje, tuomet tikėtina, kad mūsų istorija nėra vienintelė.
Ir nors tai tik viena protogvazdė iš milijardų, ji tampa mūsų raktu į visatos galimybes. Raktu, kuris galbūt vieną dieną padės mums atrasti atsakymą į klausimą: ar esame vieni visatoje?
